Kai kaimynas pirmą kartą pamatė mano pomidorų derlių, pagalvojo, kad juokauju. „Iš vieno krūmo? Neįmanoma,” – pasakė jis, žiūrėdamas į kibirus ant žemės.
Bet skaičiai neklydo. Dvylika kilogramų iš vieno augalo. Ir tai ne koks nors stebuklas – tiesiog keturi ingredientai, kuriuos daugelis laiko atliekomis.
Dabar žmonės ateina net iš kito kaimo galo pažiūrėti, kaip atrodo mano lysvės. O aš vis kartoju tą patį: „Viskas prasideda nuo sodinimo duobės.”
Kas guli mano pomidorų duobėse
Prieš įleidžiant daigą į žemę, į kiekvieną duobę dedu tą patį rinkinį: du šaukštus medienos pelenų, šaukštą susmulkintų kiaušinių lukštų ir gerai sumaišau su žeme.
Pelenai – tai kalis ir fosforas. Būtent šios medžiagos skatina šaknų vystymąsi ir vaisių formavimąsi.
Kiaušinių lukštai – kalcis. Tas pats, kurio trūkumas sukelia garsiąją „galo puvinį”, kai pomidoro apačia pajuoduoja ir sugenda.
Du ingredientai, virtuvės atliekos, ir visiškai nemokamai.
Kaip paruošti pelenus teisingai
Ne bet kokie pelenai tinka. Naudoju tik medienos – jokio plastiko, jokio popieriaus su dažais, jokių anglių briketų.
Pelenus praleidu per sietą, kad neliktų stambių gabalėlių. Atvėsinu – karšti pelenai nudegintų šaknis.
Matuoju tiksliai: du lygiūs valgomieji šaukštai vienam krūmui. Ne daugiau. Perteklius pakelia dirvos šarmingumą ir augalas pradeda badauti, nors maisto pilna.
Barstyti reikia tolygiai aplink šaknų kamuolį, ne tiesiai ant šaknų ar stiebo. Tada švelniai sumaišau su žeme, sodinu daigą ir gerai palaistau.
Pelenų daugiau nebededu visą sezoną. Vieno karto pakanka.
Kiaušinių lukštų milteliai – kaip paruošti per žiemą
Lukštus renku nuo rudens. Po kiaušinio – nuplautas lukštas į atskirą dubenį. Leidžiu išdžiūti ore.
Kai susirenka pakankamai, susmulkinu rankomis ir sumalau kavos malūnėliu į smulkų miltelį. Kuo smulkiau – tuo greičiau augalas įsisavins kalcį.
Laikau sausiame stiklainyje su dangteliu. Per žiemą prisirenka pakankamai visai lysvei.
Sodinant dedu šaukštą į duobę kartu su pelenais. Jau augantiems krūmams – šaukštą aplink šaknų zoną, lengvai įdirbant į žemę. Kartoju kartą per sezoną.
Du skysčiai, kurie pakeičia brangias trąšas
Pirmasis – mielių tirpalas. Skamba keistai, bet veikia.
Receptas paprastas: 10 gramų sausų kepimo mielių ir šaukštą cukraus ištirpinu litre šilto vandens. Palieku 4–6 valandas – mielės turi „atsibusti”.
Tada praskiedžiu santykiu 1:10 su vandeniu ir laistau žemę aplink krūmus. Kartoju kas dvi–tris savaites.
Mielės suteikia azoto ir aktyvuoja dirvos mikroorganizmus. Augalai pradeda augti sparčiau, lapai tamsesni, stiebai tvirtesni.
Dilgėlių arbata, kurios bijo amarai
Antrasis skystis – dilgėlių infuzija. Ją ruošiu kibirų kiekiais.
Pridedu kibirą šviežiai nupjautų dilgėlių, užpilu vandeniu ir palieku fermentuotis 7–10 dienų. Taip, smirda. Bet rezultatas vertas.
Perkoštą skystį praskiedžiu 1:10 laistymui arba 1:20 lapų purškimui. Dilgėlės suteikia azoto, mikroelementų ir – kas svarbiausia – atbaido kenkėjus.
Niekada nepurkšiu per karščiausią dienos dalį. Anksti ryte arba vakare, kai saulė jau žema.
Kada sustoti ir nemaitinti
Štai kur daugelis suklysta – galvoja, kad daugiau reiškia geriau.
Jei lapai pradeda gelsti nuo kraštų, augimas sulėtėja arba atsiranda keistos dėmės – tai signalai, kad permaitinote.
Mažinkite dozes, jei dirvožemis jau buvo tręštas mėšlu ar kompostu. Mažinkite, jei praėjusiais metais naudojote daug pelenų – jie kaupiasi.
Paprastas testas: nusipirkite pH juosteles. Jei dirvos pH viršija 7,5 – pelenų šiemet nebereikia.
Kodėl kaimynai stovi eilėje
Kai pasakiau kaimynui apie pelenus ir kiaušinių lukštus, jis tik numojo ranka: „Per paprasta, kad veiktų.”
Kitą vasarą jis vėl stovėjo prie mano lysvių. Šį kartą – su užrašų knygele.
Kartais geriausi sprendimai guli ne parduotuvės lentynoje, o tiesiog šalia krosnies ir virtuvės šiukšliadėžėje. Reikia tik žinoti, kaip juos panaudoti.
