Pirmą kartą šitą sriubą paragavau Kretoje, mažoje tavernoje su plastikinėmis kėdėmis ir vaizdų į jūrą. Užsisakiau „kažką vietinio” – padavėja atnešė dubenį pupelių su duonos rieke.

Pažiūrėjau skeptiškai. Pupelių sriuba? Už tai sumokėjau?

Ji pamatė mano veidą ir nusišypsojo. „Paragauk. Tada kalbėsim.”

Po pirmo šaukšto supratau – tai ne ta pupelių sriuba, kurią gamindavo mokyklos valgykloje. Tai buvo kažkas visiškai kito.

Dvejus metus bandžiau atkurti tą skonį

Grįžusi namo, bandžiau gaminti iš atminties. Pupelės, morkos, svogūnai – viskas lyg ir tas pats. Bet rezultatas – ne.

Per skystas. Per prėskas. Trūko to sodraus, aksominio skonio, kuris Kretoje privertė mane išgramdyti dubenį iki dugno.

Klausiau graikių pažįstamų. Skaičiau receptus internete. Niekas netiko.

Kol vieną vakarą graikų kulinarijos grupėje moteris iš Atėnų pasidalino savo močiutės receptu. Ir pridėjo vieną sakinį, kuris viską pakeitė.

„Paslaptis – ne ingredientuose, o aliejuje”

„Daugelis taupo alyvuogių aliejų,” rašė ji. „Deda šaukštą, du. Močiutė dėdavo keturis. Dosniai. Ir dar keturis ant viršaus prieš patiekiant. Be to ši sriuba – tiesiog vanduo su pupelėmis.”

Išbandžiau. Ir pagaliau – tai buvo TAS skonis.

Vyras grįžo iš darbo, paragavo ir paklausė: „Iš kur užsakei? Bolt Food?”

Kai pasakiau, kad pati pagaminau iš pupelių už 2 eurus, netikėjo.

Receptas, kurį dabar gaminu kiekvieną žiemą

Ingredientai:

• 400 g baltųjų pupelių (džiovintų arba 2 skardinės konservuotų)
• 2 vidutinės morkos
• 1 didelis svogūnas
• 3–4 skiltelės česnako
• 2 valg. š. pomidorų pastos
• 8 valg. š. alyvuogių aliejaus (taip, aštuoni – 4 gaminant, 4 patiekiant)
• 1 saliero stiebas
• 2–3 šakelės šviežio raudonėlio
• 1 lauro lapas
• 1,5 l vandens
• druska, pipirai
• citrinos sultys patiekimui

Kaip gaminu

Jei pupelės džiovintos – mirkau per naktį. Tai būtina. Nemirkytomis pupelėmis nieko gero neišvirsi.

Jei konservuotos – nuplaukiu po tekančiu vandeniu. Švariai, ilgai – bent minutę. Taip pašalinu tą „skardinės” skonį.

Svogūną smulkiai supjaustau, morkas sutarkuoju stambiai. Česnako nesmulkinu per daug – noriu jausti gabalėlius.

Puode įkaitinu 4 šaukštus alyvuogių aliejaus. Tai atrodo daug – bet būtent čia slypi skirtumas tarp „pupelių sriubos” ir „tos graikiškos sriubos”.

Kepu svogūną 3-4 minutes. Tada morkas ir salierą – dar 3 minutes. Tada česnaką ir pomidorų pastą – maišau, kol pasta pradeda kvepėti ir šiek tiek parudavusi.

Sudedu pupeles, užpilu vandenį, įmetu lauro lapą ir raudonėlį.

Ir tada – svarbiausia: lėta ugnis. Ne virimas, o troškimas. Mažiausia įmanoma ugnis, dangtis uždėtas.

Džiovintos pupelės – 60-90 minučių. Konservuotos – 25-30 minučių.

Kai pupelės visiškai minkštos, o sultinys sutirštėjęs – baigta. Druską dedu tik pabaigoje – per anksti įberta druska sukietina pupeles.

Patiekimas – čia daugelis suklysta

Pilnu į dubenį. Ir tada – dar 2 šaukštai alyvuogių aliejaus ant viršaus. Taip, dar.

Graikė iš grupės rašė: „Jei aliejus nesudaro blizgančio sluoksnio ant sriubos – per mažai įdėjai.”

Kelios lašai citrinos sulčių – paryškina skonį taip, kad net suprasti negali, kas pasikeitė, bet jauti, kad geriau.

Šviežia duona – būtina. Graikai valgo su duona, kuri sugeria tą aliejų nuo dugno. Geriausia dalis.

Kodėl ši sriuba veikia

Ji kainuoja beveik nieko – gal 3-4 eurus visam puodui, kurio užtenka 4-6 porcijoms.

Ji sotina kaip mėsa – pupelės pilnos baltymų.

Ji dar skanesnė kitą dieną – kaip visi geri troškiniai.

Ir ji primena, kad geriausias maistas pasaulyje – ne restoranuose su Michelin žvaigždėmis, o mažose virtuvėse, kur receptus perduoda iš kartos į kartą.

Dabar kiekvieną šaltą vakarą, kai noriu kažko paprasto ir sočaus, gaminu šitą. Ir kiekvieną kartą prisimenu tą plastikinę kėdę Kretoje ir padavėją, kuri žinojo, kad po pirmo šaukšto nustosiu abejoti.

Ji buvo teisi.