Kai pirmą kartą parodžiau savo išradimą, draugė net nesistengė slėpti juoko. „Tai kas – dėžė su skylėmis?” – paklausė ji, žiūrėdama į mano kūrinį taip, tarsi būčiau praradęs protą. Pripažįstu, iš šono tai atrodė keistai. Bet po savaitės ji jau stovėjo mano kieme su marinuotais šonkauliais ir klausimu: „Gal galiu pasiskolinti?”
Viskas prasidėjo nuo paprastos idėjos – norėjau rūkyti mėsą namuose, bet tikros rūkyklos kainavo tiek, kad galėjau už tuos pinigus tiesiog mėnesį valgyti restoranuose. Ieškojau alternatyvų ir radau sprendimą ten, kur mažiausiai tikėjausi.
Kodėl parduotuvių rūkyklos mane nuvylė
Elektrinės rūkyklos – brangios ir užima daug vietos. Tradicinės mūrinės – reikia statybų leidimo ir kiemo, kurio neturiu. Vienkartinės folijos – rezultatas nelabai skiriasi nuo įprastai keptos mėsos. Aš norėjau tikro dūminio skonio, bet be didelių investicijų.
Sprendimas atėjo netikėtai. Senas žurnalo straipsnis, keletas eksperimentų ir vienas visiškai paprastas daiktas, kurį turbūt turite ir jūs.
Stebuklas iš metalinės dėžės
Visa paslaptis – nerūdijančio plieno dėžė. Tokia, kokios naudojamos maistui laikyti ar įrankiams sandėliuoti. Svarbu, kad būtų be plastiko detalių ir rūdžių, su sandariu dangčiu.
Viduje – perforuotas padėklas mėsai ir du maži folijos paketėliai. Viename – pora arbatinių šaukštelių cukraus. Kitame – pamirkytos alksnio drožlės. Štai ir visas „sudėtingas” mechanizmas.
Kai dėžė atsiduria ant karštos ugnies, drožlės ima rūkti, cukrus karamelizuojasi, o mėsa gauna tą nepakartojamą gintarinį atspalvį ir dūminį skonį, dėl kurio žmonės moka didelius pinigus delikatesų parduotuvėse.
Kaip visa tai surinkti
Pirmiausia patikrinkite dėžę: sienelės turi būti švarios, be rūdžių, siūlės – tvirtos. Perforuotas padėklas turi tilpti viduje ir turėti nukirptus kraštus, kad mėsa nepriliptų.
Dėžės dugną išklokite folija – taip vėliau bus lengviau valyti. Ant folijos padėkite du mažus pakelius: vieną su alksnio drožlėmis (pamirkytomis vandenyje bent valandą), kitą su cukrumi. Drožlės duos dūmą, cukrus – blizgančią plutelę ir subtilų saldumą.
Ant pakėlų uždėkite perforuotą padėklą. Ant jo – marinuotą mėsą. Uždarykite dangtį kuo sandariau.
Rūkymo procesas
Statykite dėžę ant atviros ugnies arba dujinės viryklės lauke. Niekada nerūkykite patalpoje – dūmai turi kur išeiti.
Pirmiausia pamatysite ploną mėlyną dūmelį, prasiveržiantį pro dangčio kraštus. Tai geras ženklas. Kvapas bus saldokas, medinis, be kartumo. Jei pajutote aitroką kvapą – drožlės per sausos arba per daug karščio.
Laikykite ant vidutinės ugnies maždaug valandą. Retkarčiais trumpam pakelkite dangtį patikrinti spalvą – mėsa turėtų įgauti gražų mahagonio atspalvį. Kai paviršius blizga, o sultys burbuliuoja – beveik paruošta.
Rezultatas – minkšta, lengvai pjaustoma mėsa su tikru rūkytu skoniu ir gintarine plutele.
Jei kas nors nepavyksta
Mėsa per sūri – per ilgai marinota arba per daug druskos tirpale. Kitą kartą trumpinkite marinato laiką arba prieš rūkymą trumpai nuplaukite.
Kartus poskonis – drožlės buvo per sausos arba degė, o ne rūko. Visada mirkykite jas vandenyje prieš naudojimą.
Nelygus kepimas – nestabili liepsna arba kreivas padėklas. Perstumkite dėžę arba sureguliuokite ugnies aukštį.
Dūmai kvepia rūgščiai – blogos ventiliacijos ženklas. Trumpam pakelkite dangtį, kad atsinaujintų oras.
Skonių eksperimentai
Kai įvaldysite bazinę techniką, galite žaisti su skoniais. Alksnis duoda švelnų, saldoką dūmą – idealus paukštienai ir žuviai. Ąžuolas – gilesnis, žemiškas tonas, tinka jautienai. Vaismedžių mediena – obelis ar vyšnia – suteikia ryškesnį, citrusinį atspalvį.
Cukrų galite keisti į rudąjį – plutelė bus tamsesnė ir aromatingesnė. O į marinatą pridėję lauro lapų, pipirų grūdų ar česnako, gausite sudėtingesnį skonio profilį.
Priežiūra ir laikymas
Po naudojimo leiskite dėžei atvėsti, bet nevisiškai – kol dar šilta, nešvarumai lengviau atsiskiria. Iššluokite pelenus, nuvalykite groteles, nuskalaukite vidų. Sausinkite apverstą, kad nesusikauptų drėgmė ir neatsirastų rūdžių.
Laikykite sausoje vietoje. Į vidų galite įdėti drėgmę sugeriančią priemonę.
Jei dėžė pradėjo kreiptis ar atsirado įtrūkimų – laikas ieškoti naujos. Seną atiduokite į metalo perdirbimą.
O ta mano draugė? Dabar ji turi savo dėžę. Bet vis tiek ateina pas mane – sako, mano rūkyta mėsa vis tiek skanesnė. Gal tiesiog patinka kompanija.
