Socialiniuose tinkluose šaltalankis reklamuojamas kaip beveik stebuklingas gydytojas, gebantis išspręsti viską – nuo peršalimo iki odos senėjimo. Kavines užplūdo šaltalankių arbatos, parduotuvių lentynose gausėja sirupų ir aliejų. Tačiau skeptikai klausia: ar tai tikrai išskirtinis augalas, ar tik dar vienas rinkodaros triukas?
Tiesa, kaip dažnai būna, slypi kažkur per vidurį. Mokslas patvirtina, kad šios oranžinės uogos tikrai turi unikalių savybių, bet „vaisto nuo šimto ligų” etiketė yra perdėta. Štai ką iš tiesų žinome apie šaltalankį – ir ko dar nežinome.
Kas slepiasi po oranžine odele
Šaltalankio uogos išsiskiria neįtikėtinai turtinga sudėtimi. 100 gramų šių uogų turi apie 500 mg vitamino C – tai visa dienos norma. Kai kurie šaltiniai teigia, kad šaltalankių sultyse esantis vitaminas C yra net 10 kartų stipresnis nei apelsinuose.
Tačiau vitaminas C – tik pradžia. Šaltalankio vaisiuose yra B grupės vitaminų (B1, B2, B6), vitaminų E, K, P, folio rūgšties, provitamino A ir karotenoidų. Mineralų sąrašas taip pat įspūdingas – geležis, kalis, magnis, cinkas, fosforas.
Bet bene unikaliausias šaltalankio bruožas – tai vienas iš nedaugelio augalinių produktų, kuriuose gausu omega-7 riebalų rūgšties. Paprastai šią riebalų rūgštį randame tik gyvūniniuose produktuose. Omega-7 yra svarbi odos, gleivinių ir širdies bei kraujagyslių sistemos sveikatai.
Tradicija, siekianti tūkstantmečius
Šaltalankis nėra naujas atradimas. Lotyniškas šaltalankio pavadinimas reiškia „žvilgantis arklys” – tai atėjo iš Graikijos, kur arkliai buvo gydomi šaltalankių šakelėmis ir uogomis, o gyventojai pastebėjo, kad labai žvilga jų kailis.
Klasikinėje Tibeto medicinoje šaltalankio gydomosioms savybėms skirta net 30 skyrių. Sovietų Sąjungoje šių uogų ekstraktai buvo naudojami kosmonautų dietose ir spinduliuotės pažeidimų gydymui.
Lietuvoje šaltalankiai auga laukinėje gamtoje ir vis dažniau sodinami privačiuose soduose. Uogos subręsta rugsėjo–spalio mėnesiais, kai kitų šviežių vietinių uogų jau beveik nebelieka.
Ką sako mokslas – ir ko dar nežinome
Čia prasideda sudėtingesnė dalis. Nors šaltalankis tradicinėje medicinoje naudojamas amžius, rimtų mokslinių tyrimų apie jo poveikį žmonių sveikatai vis dar nėra labai daug. Daugelis tyrimų yra nedidelio masto arba atlikti su gyvūnais.
Vienas įdomiausių tyrimų, paskelbtas 2017 metais žurnale „Food & Function”, parodė, kad šaltalankio uogų sultys gali padėti sumažinti širdies ligų riziką. Tyrime dalyvavo 110 žmonių, turinčių padidėjusį cholesterolį.
Kita tyrimų kryptis – odos sveikata. Keletas nedidelių klinikinių tyrimų parodė, kad šaltalankio aliejaus vartojimas gali padėti gydyti atopinį dermatitą ir sumažinti odos sausumą.
Tačiau reikia pažymėti, kad daugelis tyrimų buvo finansuojami šaltalankio produktų gamintojų, o tai gali kelti klausimų dėl objektyvumo. Plačių teiginių apie „šimto ligų gydymą” mokslas kol kas nepatvirtina.
Kaip vartoti teisingai
Šaltalankio uogos yra labai rūgščios ir kartokos – šviežias valgyti gana sunku. Todėl dauguma žmonių jas vartoja perdirbtas.
Sultys – populiariausias būdas. Kadangi uogos labai koncentruotos, reikia atskiesti vandeniu ir pridėti medaus. Rekomenduojamas santykis – 1:3 su vandeniu.
Arbata – užpilkite šaltalankius šiltu, ne karštu vandeniu ir palikite 10–15 minučių. Svarbi detalė: kaitinant šaltalankių sultis ar arbatą aukštoje temperatūroje, didžioji dalis vitamino C tiesiog suyra. Geriausia temperatūra šaltalankių gėrimui yra iki 60 °C.
Aliejus – tinka tiek išoriniam, tiek vidiniam vartojimui. Pakanka kelių lašų per dieną.
Šaldytos uogos – išlaiko beveik visus vitaminus, todėl puikiai tinka kokteilams ar avižinei košei.
Kam šaltalankiai netinka
Nors šaltalankiai daugumai žmonių yra saugūs, yra keletas išimčių. Dėl didelio rūgštingumo šaltalankių nereikėtų vartoti tuščiu skrandžiu – tai gali sukelti diskomfortą ir skrandžio gleivinės sudirginimą.
Šaltalankiai gali netikti tiems, kurie serga skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, turi padidėjusį rūgštingumą ar kenčia nuo kepenų ligų.
Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti virškinimo sutrikimai – viduriavimas, pilvo pūtimas ar skrandžio spazmai, ypač vartojant daug. Taip pat galimos alerginės reakcijos.
Verdiktas: vertingas, bet ne stebuklingas
Šaltalankis tikrai nėra pervertintas – jo maistinė vertė yra išskirtinė, ypač vitamino C ir omega-7 kiekis. Jis turi vieną didelį privalumą – auga Lietuvoje ir subręsta rudenį, kai kitų šviežių vietinių uogų jau beveik nebelieka. Vietiniai produktai yra šviežesni ir ekologiškesni nei importuoti „supermaisto” produktai.
Tačiau „vaistas nuo šimto ligų” – perdėjimas. Šaltalankis gali būti vertinga mitybos dalis, bet ne panacėja. Svarbiausia – vartoti protingai, vengti aukštos temperatūros, nepadauginti ir rinktis natūralius produktus be pridėtinio cukraus.
