Mano močiutė visada sakydavo: „Indas yra pusė patiekalo.“
Ir tai ne poetiška metafora – ji tiksliai žinojo, kad netinkamai parinktas indas gali sugadinti skonį, pakeisti aromatą ir netgi atimti iš maisto dalį vertingų medžiagų. Tik vėliau supratau, kad daug kas, ką ji darė iš intuicijos, šiandien patvirtina ir specialistai.

Ji niekada net nežiūrėdavo į pigų plastiką, skubotus dažytus dubenėlius ar susibraižytas nelipnias keptuves. „Jeigu nori gero maisto – nelaikyk jo bloguose induose“, – kartodavo ji.

Plastikiniai indai: tylūs skonio gadintojai

Močiutė plastiko tiesiog nekentė. Ir ji buvo teisi.
Pigūs, neaiškios kilmės plastikiniai indai:

• išskiria į maistą kvapus ir chemines medžiagas

• suteikia patiekalams keistą prieskonį

• ypač reaguoja su riebiais ir karštais patiekalais

Ji sakydavo: „Jeigu maistas kvepia kaip plastikas – valgysi plastiką.“
Todėl visada rinkdavosi stiklą arba keramiką. O plastikus laikydavo tik visiškai sausam ir šaltam laikymui.

Metaliniai indai — ne visi tinka maistui

Ne kiekvienas metalinis dubuo ar puodas yra geras pasirinkimas.

Aliuminis močiutės namuose buvo draudžiamas – ji teigė, kad jis suteikia metalinį prieskonį ir „pakeičia sriubos spalvą“.
Ir tai tiesa: rūgštus maistas (pomidorai, citrina, rauginti produktai) su aliuminiu reaguoja ir keičia skonį.

Susibraižytos nelipnios keptuvės taip pat buvo iškart metamos lauk.
Ji sakė: „Jei danga lupasi — ji atsiduria tavo maiste.“

Net nerūdijantis plienas, jei buvo subraižytas ar prastai prižiūrėtas, „atiduodavo“ šiek tiek nemalonaus poskonio.

Močiutės auksinė taisyklė buvo aiški: jeigu indas turi kvapą, dėmę, įbrėžimą ar įskilimą — jis netinka maistui.

Dažyti, spalvoti, raštuoti indai: gražu, bet pavojinga

Močiutė sakydavo: „Spalvos yra gražios, bet jos neturi būti ant to, iš ko tu valgai.“

Pasirodo, ji ne be reikalo įtarinėjo:

• pigūs raštuoti dubenėliai gali išskirti dažus

• dekoruota keramika, jei blogai išdegta, gali palikti ant maisto spalvų ir kvapų

• dažų sluoksnis reaguoja su karštais patiekalais

Ji atskirdavo indus valgymui ir indus dekoracijai.
Ir ši taisyklė šiandien skamba kaip profesionalų rekomendacija.

Emalio ir nelipnios dangos spąstai

Močiutė mėgo emalį — bet tik sveiką.
Vos tik atsirasdavo įskilimas, puodas keliaudavo į šiukšlyną.

„Jeigu matai metalą po emaliu — viskas, nebeklausinėk“, – sakydavo ji.

Dėl nelipnių dangų ji buvo dar griežtesnė: susibraižyta keptuvė buvo išmetama tą pačią dieną.
Ir ji buvo teisi — tokiuose induose kaitinant gali išsiskirti dalelės, kurios tikrai neturi atsidurti lėkštėje.

Močiutės taisyklės, kurios vis dar galioja

Štai jos auksinės taisyklės, kurių laikauosi iki šiol:

Maistą tiekti tik:

• stikle

• gerai išdegtoje keramikoje

• kokybiškame, nepažeistame nerūdijančiame pliene

Vengti:

• pigaus plastiko

• dekoruotos keramikos be žymėjimų

• įbrėžtų nelipnių dangų

• įskilusio emalio

• aliuminio rūgštiems patiekalams

Močiutė neskaitydavo tyrimų, nedalyvavo seminaruose ir nežinojo sudėtingų terminų.
Ji tiesiog stebėjo, kas keičia maisto skonį — ir buvo teisi.