Daugelis sodinininkų medžio pelenus laiko natūralia ir saugia trąša, tačiau neatsargus naudojimas gali baigtis rimtomis problemomis – nuo augalų chlorozės iki visiško derliaus žlugimo.
Pelenai iš tikrųjų gali greitai padidinti dirvožemio pH ir sukelti mikroelementų trūkumą, o tai ypač pavojinga rūgštį mėgstantiems augalams. Netinkamas dozavimas sutankina dirvožemį, o užteršti pelenai prideda toksinių metalų. Tačiau šios rizikos galima išvengti – užtenka žinoti, kaip naudoti pelenus teisingai.
Kaip pelenai padidina dirvožemio pH ir blokuoja maistingąsias medžiagas
Medžio pelenai veikia kaip galingas šarmiklis. Juose gausu kalcio oksido ir kalio karbonato, kurie ištirpę vandenyje išskiria hidroksido jonus ir labai sparčiai didina dirvožemio pH. Kai kuriose studijose nustatyta, kad net nedidelis pelenų kiekis per kelias savaites gali pakelti pH vienu vienetu.
Spartus šarminimas sukelia grandinę reakciją – geležis, manganas, cinkas ir varis nusėda į neištirpstančius junginius. Šaknys nebegali jų įsisavinti, nors dirvožemyje šių elementų ir netrūksta. Neutralioje ar šiek tiek šarminėje dirvoje tai greitai veda prie mikroelementų bado. Paradoksas tas, kad rūgščioje dirvoje nedidelė pelenų dozė gali veikti kaip naudingos kalkės.
Be to, per didelis pelenų kiekis trikdo katijonų mainų pusiausvyrą ir trukdo azoto trąšų veikimui. Augalai pradeda badauti net esant pakankamam azoto kiekiui dirvožemyje.
Ką daryti: prieš berdami pelenus, būtinai išmatuokite dirvožemio pH. Jei jis neutralus arba šarminis (virš 7,0), pelenų geriau nebenaudoti. Rūgščioje dirvoje (pH 5,5–6,5) leidžiama naudoti tik nedideles, tiksliai dozuotas porcijas.
Kurios kultūros labiausiai kenčia nuo pelenų
Ne visi augalai vienodai jautrūs pelenų keliamoms problemoms. Labiausiai nukenčia rūgštį mėgstantys augalai.
Braškės reaguoja į pH padidėjimą vienos iš pirmųjų – lapai pradeda gelsti nuo gyslelių, augimas sustoja, uogos tampa smulkios. Chlorozė gali pasireikšti jau po poros savaičių, jei pelenų užberta į neutralią dirvą.
Mėlynės yra dar jautresnės. Jos gerai auga tik labai rūgščioje dirvoje (pH 4,5–5,5), todėl net simbolinis pelenų kiekis gali jas visiškai pražudyti. Lapai greitai pagelta, krūmas nustoja augti ir per sezoną gali nugaišti.
Bulvės nuo pelenų pradeda sirgti paparčiuklige, nes padidėjęs pH sukuria palankias sąlygas šiam grybui. Be to, dėl mikroelementų trūkumu gumbuose atsiranda tamsių dėmių, sumažėja laikymo trukmė.
Toleruoja vidutines pelenų dozes kopūstai, pomidorai ir agurkai, tačiau tik rūgščioje dirvoje. Šarminėje dirvoje ir jie pradeda reikšti geležies ir mangano trūkumo simptomus.
Kas svarbu: net tolerantiškoms kultūroms pelenų per daug neberškite. Saugi dozė – ne daugiau kaip 1 kg 10 kvadratinių metrų ploto, ir tik kartą per sezoną.
Kodėl pelenai gadina dirvožemio struktūrą
Pelenai daro žalą ne tik dėl pH šuolio. Reguliarus ar gausus naudojimas pablogina pačią dirvožemio struktūrą.
Didelis smulkių dulkių ir šarminių druskų kiekis veikia kaip cementas – sujungia dirvožemio daleles į kietą plutą. Poringumo sumažėjimas reiškia, kad vanduo ir oras prasčiau prasiskverbia į gilus sluoksnius. Dirvožemis tampa kietas, po lietaus paviršiuje susidaro plutelė.
Šaknys tokioje dirvoje auga sunkiai. Jos lieka plonesnės, mažiau šakojasi, negali pasiekti gilesnių vandens atsargų. Tyrimai rodo, kad šaknų ilgio tankis gali sumažėti iki 40 procentų, o tai tiesiogiai veikia augalo gebėjimą įsisavinti maistą ir vandenį.
Dar viena problema – sutrinka mikorizė. Tai simbioziniai grybai, padedantys augalų šaknims įsisavinti fosforo ir mikroelementus. Šarminėje sutankintoje dirvoje jie blogai vešėja, todėl augalai netenka svarbaus pagalbininko.
Pasekmė akivaizdi – net jei pH rodiklis atrodo priimtinas, augalai stagnuoja, prasčiau auga ir duoda menkesnį derlių. Vasarą, esant sausrai, tokia dirva greitai išdžiūsta ir augalai kenčia dar labiau.
Sprendimas: pelenų niekada neberkite storais sluoksniais. Geriau įmaišykite labai nedidelį kiekį į kompostą arba grūdiškai pabarkite per viršutinį dirvožemio sluoksnį. Pastebėję, kad dirva pradėjo kimštis, liaukitės bėrę pelenus ir pagerinsite struktūrą komposto ar organinės mulčo pagalba.
Užteršimo grėsmė: kada pelenai virsta nuodais
Daugelis mano, kad visi pelenai vienodi, tačiau tai pavojinga iliuzija. Pelenų kokybė priklauso nuo to, kas deginta.
Švarūs medienos pelenai iš malkų ar neapdorotų medžio atliekų yra palyginti saugūs (jeigu dozavimas tinkamas). Tačiau daugelyje namų ūkių deginama visko po truputį – ląsteliuotė, medienos liekanos su dažais, impregnacinėmis medžiagomis, klijais.
Dažyta ar lakuota mediena išskiria sunkiuosius metalus – švino, kadmio, arseno, chromo junginius. Degant medienos apdorojimo atliekoms, šie metalai koncentruojasi pelenuose. Bėdami tokius pelenus į daržą, jūs užterštumėte dirvožemį ilgiems dešimtmečiams – sunkieji metalai beveik neskyla ir nepašalinami.
Dar blogiau, jei deginate plastikus, laminuotą kartoną ar komunalines atliekas. Šių medžiagų pelenuose atsiranda patvarūs organiniai teršalai, dioksinai ir furanai, kurie kaupiasi maisto grandinėje. Tokius pelenus valstybinės institucijos rekomenduoja šalinti kaip pavojingas atliekas.
Kad ir kaip keista skambėtų, bet net švarūs pelenai gali turėti pavojingų priemaišų, jei malkomis tapęs medis augo užterštoje teritorijoje arba buvo tręšiamas cheminiais pesticidais.
Saugios praktikos: naudokite tik pelenus iš garantuotai švarios, neapdorotos medienos. Jei deginate mišrų kurą arba nežinote tikslios degintų medžiagų kilmės, tokius pelenus šalinkite su buitinėmis atliekomis, bet niekada neberkite ant lysvių ar tarp daržovių.
Kaip naudoti pelenus saugiai
Pelenai nėra universali trąša. Saugus naudojimas prasideda nuo kruopštaus planavimo.
Pirmiausia – dirvožemio tyrimas. Nepradėkite berti pelenų tol, kol nebus išmatuotas pH. Laboratorijai užtenka kelis kartus per metus pateikti mėginius – tai kainuoja nedaug, bet padeda išvengti brangiai kainuojančių klaidų. Jei pH aukštesnis nei 6,8, pelenų visai nereikia.
Dozavimas. Rūgščioje dirvoje (pH 5,5–6,5) galima panaudoti 0,5–1,5 kg pelenų dešimčiai kvadratinių metrų per sezoną. Tai maždaug plona sauja pelenų vienam kvadratiniam metrui. Daugiau tikrai nereikia – geriau pakartoti kitais metais, nei vienu ypu viską sugadinti.
Tręšimo tvarka. Niekada nemaišykite pelenų su azoto trąšomis – nei su amonio salietra, nei su karbamidu. Pelenų šarmingumas paskatina azoto garavimą, ir trąšos veikimas sumažėja keliskart. Jei planuojate tręšti azotu, pelenus barstysite bent mėnesiu anksčiau arba vėliau.
Stebėjimas. Kas sezonas patikrinkite dirvožemio pH dar kartą. Tai padės laiku pamatyti, ar neperdedate su pelenais. Jei pH pradėjo artėti prie 7,0 ar aukštesnio, pelenų naudojimą sustabdykite bent porai metų.
Kultūrų pasirinkimas. Pelenai tinka tik rūgštį toleruojantiems augalams, auginamiems rūgščioje dirvoje. Mėlynėms, rododendrams, azalijoms, hortenzijoms pelenų nedėkite niekada – net nedidelis kiekis jiems žalingas.
Šaltinis. Kaip minėta, naudokite tik švarių malkų pelenus. Jei yra bent menkiausia abejonė dėl medienos kilmės ar apdorojimo, geriau išmeskite pelenus kaip atliekas.
Laikydamiesi šių gairių, galite gauti naudos iš pelenų kaip papildomo kalio šaltinio ir dirvožemio rūgštingumo reguliatoriaus, kartu išvengdami viso šio straipsnio pradžioje aprašyto pavojų spektro.
