Neprinokusio moliūgo problema
Nesubrendęs moliūgas gali būti toks pat neskanus kaip žalias arbūzas – jo minkštimas būna blyškus ir beveik be skonio, ypač kai vėsus oras sulėtina augalo fiziologinius procesus.
Norint išspręsti šią problemą, galima taikyti paprastą, bet efektyvų metodą. Augintojas nukirpo pagrindinį moliūgo stieblį penkiais lapais už paskutinio vaisiaus, taip sustabdydamas vegetatyvinį maistinių medžiagų sunaudojimą. Tai leidžia cukrui ir hormonams būti nukreiptiems tiesiai į bręstančius moliūgus.
Papildomas kompostas, šiluma ir pagerėjusi šaknų veikla sustiprina šį poveikį, ir moliūgai vėliau išauga su tankiu, medaus spalvos minkštimu.
Šis metodas kelia praktinių klausimų apie tinkamą laiką ir mastą, kuriuos aptarsime toliau.
Kodėl vėsus oras daro moliūgus blyškius ir beskonius
Vėsus oras reikšmingai sulėtina biocheminius procesus, kurie paverčia krakmolą cukrumi ir kuria pigmentus moliūguose. Dėl to augalai, augantys vėsiomis pavasario arba ilgai trunkančiomis šaltomis vasaros pradžios sąlygomis, duoda blyškius, mažiau aromatingus vaisius.
Moksliniai tyrimai sieja žemą vidutinę dirvos ir oro temperatūrą su:
- Sulėtėjusia fotosinteze
- Sumažėjusiu fermentų aktyvumu, atsakingu už karotenoidų sintezę
- Mažesniu cukraus kaupimusi vaisiuose
Augimas tęsiasi, tačiau metabolizmo efektyvumas sumažėja, todėl gaunami didesni, bet krakmolingesni audiniai su plonu odos sluoksniu. Dėl šalčio paveikti moliūgo stiebai skiria išteklius išlikimui, o ne saldumui.
Stebėjimai rodo, kad rekomenduojama nuimti neprinokusius vaisius ir juos nedelsiant perdirbti. Šilumos didinimas, mulčiavimas arba kompostu praturtintų dirvožemių naudojimas gali iš dalies sumažinti vėluojantį nokimą, nes padidina mikrobų aktyvumą ir dirvožemio šilumos išlaikymą.
Kaip stieblių genėjimas po penkių lapų pagreitina nokimą
Kadangi žemos temperatūros sulėtina cukraus kaupimąsi ir pigmentų susidarymą, augintojai dažnai perkelia dėmesį nuo bendrų dirvožemio ar mikroklimato pataisymų prie moliūgų stiebų augimo kontroliavimo, siekiant palengvinti vaisių nokimą.
Moksliniai tyrimai rodo, kad genėjant pagrindinį stiebą maždaug penkis lapus už paskutinio vaisiaus, angliavandeniai ir hormonai perkeliami į esamus moliūgus. Ši procedūra:
- Pašalina tolesnių stiebo dalių augimą, sumažindama konkurenciją dėl maistinių medžiagų
- Sumažina bendrą transpiracijos poreikį
- Pagreitina krakmolo virtimą cukrumi vaisiuose
Stebimi efektai apima intensyvesnį spalvos vystymąsi ir tvirtesnę minkštimo tekstūrą per kelias savaites esant vidutinėms sąlygoms.
Ši technika yra paprasta, taikoma tinkamu laiku ir konservatyvi: ji riboja tolesnį augalo vystymąsi, tuo pačiu koncentruodama turimus augalo išteklius ir pagerindama nokinimo galimybes vėsiomis oro sąlygomis.
Kompostas, Trichoderma ir šaknų aktyvumas: saldaus, medaus konsistencijos minkštimo formavimas
Tikslingai naudojant trąšas ir mikrobiologinę pagalbą, moliūgų šaknys paverčia kompostą iš birios medžiagos į nuolatinį maistinių medžiagų šaltinį, kuris skatina saldų, tankesnį minkštimą.
Tyrimai rodo, kad aktyviose šaknų zonose gyvena:
- Sliekai, kurie purena dirvą
- Bakterijos, skaidančios organines medžiagas
- Įvestos Trichoderma rūšys, kurios pagreitina organinių medžiagų skilimą
Šie organizmai išskiria azotą, fosforą ir mikroelementus pagal augalo poreikį. Padidėjęs mineralų prieinamumas tiesiogiai koreliuoja su didesniu tirpių cukrų kiekiu ir tvirtesne ląstelių struktūra vaisiuose, kaip rodo tyrimai.
Trichoderma grybų naudojimas sumažino komposto brandinimo laiką ir pagerino šaknų kolonizaciją bandymuose, ypač šiltomis sąlygomis. Objektyvus dirvožemio drėgmės stebėjimas ir periodinis papildomas tręšimas kompostu maksimaliai padidina maistinių medžiagų įsisavinimą. Tačiau per didelis laistymas ar šaltis sulėtina mikrobų veiklą ir riboja saldumo formavimąsi.
Ką daryti su neprinokusiais ar per dideliais moliūgais: perdirbimo ir laikymo patarimai
Išnagrinėjus, kaip šaknų aktyvumas ir mikrobiologiniai priedai koncentruoja cukrų ir tvirtumą moliūguose, verta aptarti praktinius sprendimus, kai vaisiai nepasiekia idealaus brandumo arba užauga didesni nei numatyta.
Tyrėjai rekomenduoja nebrandžius vaisius nedelsiant perdirbti:
- Garinti ir sumalti, tada pasaldinti arba parūgštinti uogienėms ir sultims
- Nedelsiant užšaldyti porcijas, kad sustabdytumėte kokybės praradimą
Per dideli vaisiai gali būti efektyviai panaudojami:
- Supjaustant porcijomis – šviežios dalys naudojamos iškart
- Likusi dalis užšaldoma arba paverčiama cukruotais kubeliais
- Galima gaminti koncentruotas tyres ilgalaikiam laikymui
Laikymo protokolai rekomenduoja sausas, šiltas patalpų vietas, o ne šaltus, drėgnus rūsius, kad sumažėtų puvimo rizika. Sėklos gali būti išsaugomos sodinimui ateinantį sezoną arba džiovinamos užkandžiams.
Veislės ir apdorojimo metodų dokumentavimas padeda priimti geresnius sprendimus dėl ateities derliaus.
Moliūgų ir saldžiųjų bulvių derinimas gausiam rudens derliui
Derindami moliūgus ir saldžiąsias bulves gausiam rudens derliui, tyrėjai vertina papildomus auginimo reikalavimus, laiką ir tvarkymą po derliaus nuėmimo, kad maksimaliai padidintų bendrą produkciją ir sumažintų nuostolius.
Tyrimai rodo, kad:
- Moliūgai gerai auga kompostu praturtintose vietose, gerindami dirvožemio drėgmę ir maistinių medžiagų apytaką
- Saldžiosios bulvės reikalauja šilumos ir nuolatinės priežiūros, kad gumbai gerai vystytųsi
Suderinti sodinimo grafikai padeda išskirstyti didžiausią darbo krūvį ir priežiūros poreikį:
- Moliūgams naudinga stiebų genėjimas po paskutinio vaisiaus, kad būtų nukreipti ištekliai į nokimą
- Saldžiosios bulvės reikalauja šiltų vėlyvo sezono sąlygų, kad baigtų formuoti gumbus
Po derliaus nuėmimo strategijos skiriasi – moliūgai laikomi sausose šiltose patalpose, saldžiosios bulvės brandinamos, kad odelė sukietėtų. Toks atskiras rūpinimasis kiekvienu augalu optimizuoja laikymo laiką ir bendrą derliaus naudojimą.
