„Viduje šąla taip pat kaip lauke — kokia iš jos prasmė?” Tą sakinį daugelis ištaria žiūrėdami į savo pašiūrę, sandėliuką ar tvartą. Sienos lyg kiauras rėtis. Pro lentų tarpus švilpauja vėjas. Įrankiai rūdija, pašaras drėksta, o žiemą į vidų nesinori nė kojos kelti. Bet apšiltinti tokią patalpą galima per vieną savaitgalį ir už mažiau nei šimtą eurų.
Pirmas žingsnis — surasti visas skyles
Prieš dedant bet kokią izoliaciją, reikia suprasti, kur šiluma dingsta. Ankstyvo ryto tyloje lengviausia pastebėti — šviesa prasiskverbia pro plyšius kaip ploni peiliai. Kiekviena šviesos juosta reiškia skersvėjį.
Durų kraštai, langų rėmai, stogo ir sienų sandūros — čia šiluma bėga greičiausiai. Ranka perbraukti palei siūles ir pajusti, kur traukia šaltis. Kiekvieną vietą pažymėti kreida arba lipnia juosta.
„Maniau, kad problema — stogas,” — pasakojo Algirdas. — „Bet kai patikrinau rankomis, paaiškėjo, kad 70 procentų šalčio eina per durų kraštus ir grindų tarpus.”
Trys medžiagos, kurios keičia viską
Polistirenas. Mineralinė vata. Šiaudai su moliu. Kiekviena kainuoja centus už kvadratinį metrą, ir kiekviena turi savo vietą.
Polistirenas geriausiai tinka sienoms — lengvas, pjaustomas paprastu peiliu, priglunda prie lentų ir nekaupia drėgmės. Mineralinė vata — stogui ir luboms, nes ji lanksčiai užpildo netaisyklingus tarpus tarp gegnių. Šiaudai su moliu — grindims, kaip senas kaimo būdas, kuris veikia iki šiol.
Visos trys medžiagos įperkamos kiekviename statybinių prekių centre Lietuvoje. Jokių specialių užsakymų. Jokių laukimo terminų.
Stogas ir grindys — pirmi du frontai
Šiluma kyla aukštyn. Todėl stogas — pirmasis prioritetas. Mineralinę vatą arba polistireną kloti palei vidinę stogo pusę, kuo glaudžiau prie gegnių. Kiekvienas tarpas tarp sluoksnių — tiltas šalčiui.
Grindys — antras frontas. Storas pjuvenų sluoksnis po lentomis sukuria izoliacinę pagalvę. Jei grindys betoninės — polistireno plokštės tiesiai ant betono, o virš jų — fanera arba lentos. Skirtumas juntamas iš karto: kojos nebestingsta, o drėgmė iš žemės nebesiekia įrankių.
„Po apšiltinimo termometras pašiūrėje rodė aštuonis laipsnius, kai lauke buvo minus penkiolika,” — pridūrė Algirdas. — „Anksčiau būdavo nulis.”
Drėgmė — tylus priešas
Gera izoliacija, kuri sušlampa, tampa blogiausia izoliacija. Mineralinė vata sugeria drėgmę ir praranda 40 procentų šiluminių savybių. Šiaudai pradeda pūti. Net polistirenas per siūles praleidžia vandens garą.
Sprendimas — garo izoliacija. Plastikinė plėvelė arba specializuota membrana klojama iš vidinės pusės, prieš izoliacinį sluoksnį. Siūlės klijuojamos lipnia juosta, kad nė vienas tarpas neliktų atviras.
Po kiekvieno lietaus ir atlydžio patikrinti, ar plėvelė neatsiklijavusi. Dešimt minučių apžiūros kas porą savaičių gali išgelbėti visos žiemos darbą.
Durys ir langai — paskutinė linija
Montavimo putos į kiekvieną plyšį aplink duris. Polistireno juostos prie staktos — kad tarpas tarp durų ir rėmo dingtų. Langų kraštams — polietileno plėvelė, pritvirtinta lipnia juosta arba kaišteliais.
Jei durys senos ir deformuotos — molio ir pjuvenų mišiniu užglaistyti kreivas vietas. Tai senamadiškas metodas, bet jis veikia ir kainuoja nulį eurų.
Kai viskas užsandarinta, užeiti vidun, uždaryti duris ir palaukti penkias minutes. Jei nebejaučiate skersvėjo — darbas atliktas. Pašiūrė pasiruošusi žiemai.
