Brandžiai odai reikia ne naujovių, o saikingumo. Agresyvus odos atnaujinimas, pakartotinis intensyvus užpildų naudojimas, invazinis riebalų pašalinimas ir per didelis lūpų didinimas gali išploninti, subraižyti ar sugadinti audinius ir pagreitinti matomą senėjimą. Nuolatinis saulės poveikis, agresyvus odos šveitimas ir injekcijos į pažeistą odą dar labiau padidina žalą. Praktinis odos išsaugojimas ir saikingos intervencijos padeda išlaikyti odos struktūrą – ir yra tam tikrų klaidų, kurių reikėtų vengti.
Brandžios odos apsauga ir išsaugojimas
Nors daugelis ieško drastiškų sprendimų, brandžiai odai reikia saikingumo: nuoseklus plačios spektro apsauga nuo saulės yra būtina, nes ultravioletinis spinduliavimas yra pagrindinė raukšlių, kolageno praradimo ir spalvos pakitimo priežastis, o netolygus tepimas sukelia kaklo ir rankų senėjimą greičiau nei apsaugoto veido. Specialistai ir slaugytojai, patariantys kitiems, turėtų pabrėžti kasdienio saulės kremo naudojimo svarbą kaip išsaugojimo pagrindą; jo nenaudojimas pagreitina matomą senėjimą ir sumažina kitų intervencijų naudą. Praktinės procedūros, kurios patikimai apsaugo atviras odos vietas, yra vertingesnės nei retkarčiais atliekami aukštųjų technologijų gydymo metodai.
Terminės procedūros kelia specifinius ilgalaikius pavojus, dėl kurių reikia būti atsargiems. Pakartotinis gilus radijo dažnio mikronadaičių ar kitų terminių metodų, kurie įsiskverbia giliau nei maždaug 1,0 mm, naudojimas gali kaitinti poodinį riebalinį audinį, provokuodamas riebalų praradimą ir struktūrinį žlugimą. Dėl šių pokyčių oda dažnai atrodo senesnė, o ne atjaunėjusi, ir šie pokyčiai gali būti negrįžtami. Asmenys, atsakingi už priežiūros rekomendavimą ar organizavimą, turėtų vengti agresyvių gylio nustatymų ir teikti pirmenybę konservatyviems nustatymams, kurie išsaugo giliuosius atraminius audinius.
Odos užpildai turi aiškią paskirtį, kai naudojami protingai, tačiau dažni dideli „papildymai“, skirti paslėpti progresuojantį odos suglebimą, yra kontraproduktyvūs. Pertekliniai užpildai gali sukelti lėtinį uždegimą, skatinti randų audinių susidarymą ir iškreipti natūralius kontūrus. Tokie rezultatai apsunkina būsimas korekcines procedūras ir gali pakenkti chirurginėms galimybėms. Konsultantai ir praktikuojantys gydytojai turėtų teikti pirmenybę saikingam naudojimui, realistiškiems lūkesčiams ir struktūrinio pakėlimo technikų tyrimui, o ne pasikartojančiam tūrio didinimui kaip pagrindinei strategijai.
Riebalų ar užpildų injekcijos į pažeistos odos tekstūros sritis, pavyzdžiui, po agresyvaus odos atnaujinimo, yra nepatartinos. Kai odos struktūra yra pažeista, šios medžiagos linkusios formuoti juntamus gumulus ir nesugeba ištaisyti pagrindinės problemos. Vietoj to, gydymas turėtų būti sutelktas į odos vientisumo atkūrimą tinkamais regeneraciniais metodais ir audinių stabilizavimą prieš svarstant tūrio didinimo injekcijas.
Galiausiai, atsisakant mados diktuojamų kraštutinumų, išsaugomos natūralios proporcijos ir ilgalaikis pasitenkinimas. Pernelyg didelis lūpų didinimas, pernelyg didelis skruostų riebalų pašalinimas ir agresyvi veido ar kūno liposukcija keičia anatomiją taip, kad dažnai sukelia apgailestavimą ir priekaištingą senatvę ar nenatūralią išvaizdą. Patarėjai ir slaugytojai, kurie teikia pirmenybę paslaugoms kitiems, rekomenduos konservatyvius, struktūrinius ir įrodymais pagrįstus metodus, kurie apsaugo ilgalaikę funkciją ir išvaizd
