Vaikai visoje Amerikoje susiduria su beprecedenčiu emociniu išsekimu. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė nerimą keliančią statistiką: 83 % jaunimo patiria didelį emocinį išsekimą. Šią krizę lemia daug veiksnių – padidėjęs akademinis spaudimas, pandemijos sukeltos pertraukos ir nepakankami psichinės sveikatos ištekliai. Daugelis studentų rodo klasikiniai išsekimo simptomus: miego sutrikimus, dirglumą ir akademinį atsiribojimą. Galbūt labiausiai nerimą kelia tai, kad beveik trečdalis retai aptaria savo emocines problemas su globėjais. Pasekmės tęsiasi ir po vaikystės, galbūt formuodamos ilgalaikes psichinės sveikatos pasekmes visai kartai.
Vaikų emocinio išsekimo įspėjamųjų ženklų atpažinimas
Po tipiško vaikų elgesio paviršiumi emocinis išsekimas dažnai pasireiškia aiškiais požymiais, kuriuos gali atpažinti tėvai ir pedagogai. Tyrimai rodo, kad fiziniai požymiai, įskaitant nuolatinį nuovargį ir miego sutrikimus, yra susiję su padidėjusiais depresijos simptomais.
Elgesio įspėjamieji požymiai apima padidėjusį dirglumą, pyktį (apie tai pranešė 30 % vaikų), atsiskyrimą ir sumažėjusį susidomėjimą mokykla. Beveik trečdalis vaikų apie savo jausmus tėvams pasakoja kartą per savaitę ar rečiau, todėl labai vėluojama pastebėti problemą.
Kontekstui būdingi požymiai apima pastebimą akademinių rezultatų pablogėjimą, cinizmą ir atsiribojimą – tai atspindi suaugusiųjų išsekimo požymius. Šie požymiai dažnai atsiranda kartu su dideliu akademiniu spaudimu ir vertinimo stresu, kuris, remiantis EBPO duomenimis, veikia 66 % studentų.
Tobula audra: daugybė streso veiksnių šiuolaikinėje vaikystėje
Vaikystės formavimas XXI amžiuje reiškia susidūrimą su beprecedenčiu spaudimų susikaupimu, kurį mokslininkai apibūdina kaip „tobulą stresorių audrą“.
Akademiniai reikalavimai dominuoja šioje srityje: 66 % studentų patiria nerimą dėl pažymių, o 59 % kovoja su vertinimo spaudimu.
Namų aplinka, kuri turėtų būti prieglobsčiu, dažnai dar labiau apsunkina šias problemas. Beveik trečdalis vaikų su tėvais apie savo jausmus kalbasi tik kartą per savaitę ar rečiau, o tėvai kaip dažniausias problemas nurodo stresą (39 %), pyktį (30 %) ir depresiją (29 %).
Mokyklų paramos sistemos tebėra nepakankamos, tik 14 % atitinka rekomenduojamus konsultantų skaičiaus santykius, o su pandemija susiję sutrikimai sustiprino globėjų išsekimą ir paslaugų trūkumus.
Kaip mokyklos aplinka prisideda prie mokinių išsekimo
Mokyklos aplinka, kuri anksčiau buvo laikoma intelektualinio augimo skatinimo vieta, vis dažniau tampa spaudimo katilu, sukėlusiu emocinį išsekimą tarp mokinių.
Dėl didelio personalo trūkumo tik 14 % mokyklų atitinka rekomenduojamus konsultantų skaičiaus reikalavimus, o akademiniai reikalavimai didina išsekimo riziką – 66 % studentų iš 72 šalių praneša apie su pažymiais susijusį stresą.
Išteklių trūkumas dar labiau didina emocinę įtampą, o nepakankami medžiagos ir paramos sistemos silpnina studentų atsparumą.
Pandemija dar labiau sustiprino šiuos iššūkius, nes buvo sutrikdyta mokymosi aplinka ir padidėjo reikalavimai vaidmeniui.
Tuo tarpu galimybės gauti psichologinę pagalbą tebėra ribotos, todėl svarbūs emociniai poreikiai lieka nepatenkinti – beveik trečdalis vaikų apie savo jausmus su globėjais kalbasi tik kartą per savaitę ar rečiau.
Prisirišimo ir emocijų reguliavimo kritinis vaidmuo
Sudėtingame vaikų emocinės gerovės kontekste saugūs prisirišimo santykiai tampa pagrindiniais apsauginiais veiksniais nuo emocinio išsekimo ir perdegimo.
Tyrimas, kuriame dalyvavo 8–16 metų vaikai, rodo, kad didesnis prisirišimo saugumas neigiamai veikia perdegimo simptomus, įskaitant išsekimą, cinizmą ir sumažėjusį efektyvumą. Šis apsauginis ryšys veikia per emocijų reguliavimo mechanizmus – saugiai prisirišę vaikai naudoja labiau prisitaikančias reguliavimo strategijas, kurios vėliau apsaugo nuo išsekimo.
Šios naudos vienodai taikomos berniukams ir mergaitėms, nes išsekimo požymių pasireiškimuose nėra pastebima jokių lyčių skirtumų. Šie rezultatai atitinka išteklių išsaugojimo teoriją, kuri teigia, kad saugūs prisirišimai suteikia svarbių tarpasmeninių išteklių, kurie stiprina atsparumą emociniam išsekimui švietimo kontekste.
Tylos nutraukimas: kodėl vaikai nepasakoja apie savo sunkumus
Nepaisant didelio emocinio streso, daugelis vaikų tyli apie savo vidinius sunkumus, o tai trukdo laiku įsikišti ir suteikti paramą.
Tyrimai rodo, kad beveik trečdalis vaikų jausmus tėvams išreiškia tik kartą per savaitę ar rečiau, kartais emocinių sunkumų atskleidimą atidėdami net kelioms savaitėms.
Šis komunikacijos trūkumas kyla dėl daugelio veiksnių: plačiai paplitusios stigmatizacijos, susijusios su psichine sveikata, ribotų tėvų žinių išteklių ir retų emocinių pokalbių namuose.
Septyni iš dešimties tėvų nori gauti patarimų, kaip su vaikais kalbėti apie psichinę sveikatą.
Tuo tarpu mokyklos, kurios yra svarbios aplinkos problemoms nustatyti, neturi pakankamai išteklių, kad galėtų laiku įsikišti, nes konsultantų ir mokinių santykis yra gerokai mažesnis nei rekomenduojami standartai.
Išteklių trūkumas: mokyklos, tėvai ir psichinės sveikatos parama
Visame Amerikos švietimo sektoriuje kritinis psichinės sveikatos išteklių trūkumas kelia grėsmę vaikų emocinei gerovei.
Tik 14 % mokyklų atitinka rekomenduojamą konsultantų ir mokinių santykį, o mokyklų psichologai aptarnauja daugiau nei dvigubai didesnį nei rekomenduojamą atvejų skaičių. Šis trūkumas žymiai riboja ankstyvosios intervencijos galimybes.
Tuo tarpu tėvų lūkesčiai lieka nepatenkinti – 83 % mano, kad mokyklos turėtų teikti psichologinę pagalbą, o 70 % prašo patarimų, kaip su vaikais kalbėti apie psichinę sveikatą.
Alternatyvūs sprendimai yra perspektyvūs: 60 % tėvų išbandė teleterapiją, o beveik pusė yra atviri pagalbos grupėms ar bendraamžių konsultacijoms.
Šie technologiniai metodai siūlo perspektyvius būdus, kaip išplėsti psichinės sveikatos prieinamumą esant nuolatinėms išteklių ribotoms galimybėms.
Veiksmingos intervencijos strategijos tėvams ir pedagogams
Nors visoje švietimo sistemoje išlieka išteklių trūkumas, praktinės intervencijos strategijos gali padėti tėvams ir pedagogams palaikyti vaikų emocinę gerovę net ir esant apribojimams. Svarbiausia yra puoselėti saugius prisirišimo santykius, nes didesnis prisirišimo saugumas koreliuoja su prisitaikančiomis emocijų reguliavimo strategijomis, kurios mažina vaikų išsekimo simptomus.
Švietimo specialistams autentiškos emocinio reguliavimo technikos padeda sumažinti depersonalizaciją ir pagerinti gerovę klasėje. Trumpi atrankos protokolai, tokie kaip PHQ-2/GAD-2, suteikia prieinamas vertinimo priemones, o teleterapija išplečia prieigą nepaisant personalo trūkumo. Programos, orientuotos į išmoktą išradingumą ir socialinę paramą, suteikia tėvams būtinus susidorojimo mechanizmus, kurie yra ypač naudingi specialių poreikių turinčių vaikų globėjams – šie veiksniai paaiškina apie 50 % tėvų išsekimo skirtumų.
