Šie penki augalai – tai ne tik gražūs kraštovaizdžio elementai, bet ir tikri sodo gydytojai, atliekantys dvejopą vaidmenį: gerina dirvožemio struktūrą, maitina vaismedžius ir teikia naudą žmonių sveikatai.
Kiekvienas jų turi ypatingą savybę – gilias šaknis, mineralų kaupimą ar natūralų augalų stiprinimą. Šie augalai sukuria gyvą vaistinę, kuri vienu metu puoselėja dirvą ir stiprina sodo ekosistemą.
Komforėja: kaulus stiprinantis dirvos atgaivintojas
Vaistinis taukė (Symphytum officinale) – vienas universaliausių augalų ekologinėje sodininkystėje. Jo šaknys siekia iki trijų metrų gylio ir iš podirvio iškelia kalį, fosforą, kalcį.
Taukė ne tik kurtina piktžoles, bet ir augina gausią biomasę, kuri greitai suyra, tapdama puikiu mulčiu. Fermentuotas užpilas iš taukės lapų veikia kaip stipri natūrali trąša vaisiniams augalams.
Be to, šis augalas pasižymi dideliu alantoino kiekiu – medžiagos, kuri spartina ląstelių dauginimąsi, todėl nuo seno žinomas kaip kaulus gydantis augalas. Pasodintas aplink vaismedžius, taukė kuria savaime besipildančias sodo gildijas, kurios pagerina derlių ir dirvožemio sveikatą.
Borage: mėlyni žiedai, pralaužiantys suspaustą dirvą
Vaistinis agurklis (Borago officinalis) – vienmetis prieskoninis augalas, kurio gilios šaknys pralaužia suspaustą dirvožemį, pagerina drenažą ir leidžia orui pasiekti šaknis. Jis taip pat iškelia mineralus iš gilių sluoksnių.
Agurklio žvaigždės formos mėlyni žiedai visą vasarą vilioja bites ir kitus apdulkintojus. Augalas kaupia kalį, todėl tinka kaip mulčias ar komposto priedas.
Sodinamas šalia pomidorų, braškių ar moliūgų, pagerina jų skonį, stiprina atsparumą ir sukuria tvarų augalų bendrabūvį. Agurklis greitai auga, lengvai pasisėja, todėl sode veikia nuolat be didelės priežiūros.
Kiaulpienės: nuo piktžolės iki maistinių medžiagų gavybos jėgainės
Kiaulpienės (Taraxacum officinale) – dažnai nuvertinamos, bet ypač naudingos dirvožemiui. Jų iki 90 cm siekiančios šaknys iškelia maisto medžiagas, neprieinamas kitiems augalams: kalcį, kalį, fosforą, geležį ir varį.
Kai kiaulpienės suyra, šios medžiagos patenka į paviršinius sluoksnius ir tampa prieinamos kaimyniniams augalams. Be to, jos sukuria aeracijos kanalus, pagerinančius vandens prasiskverbimą ir mažinančius užmirkimą.
Kiaulpienės taip pat yra indikatorinis augalas – jų gausa rodo dirvožemio sutankėjimą. Jas verta strategiškai įveisti probleminėse vietose, o vėliau – nupjauti žiedus, kad neplistų.
Kraujažolė: mineralų kaupiklis ir natūralus gydytojas
Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium) – žolinis augalas su plunksniškais lapais ir smulkiais baltais žiedais. Jos plačios šaknys išgauna kalį, fosforą, varį, kalcį ir gerina dirvožemio struktūrą.
Įmaišyta į kompostą, kraujažolė spartina skaidymąsi, nes skatina mikroorganizmų veiklą. Jos aromatiniai junginiai vilioja vabzdžius, o priešuždegiminės savybės naudotinos žolelių medicinoje: žiedų arbata stiprina imuninę sistemą, mažina karščiavimą.
Kraujažolė taip pat pritraukia natūralius kenkėjų priešus, pavyzdžiui, plėšriąsias vapsvas ar boružėles – todėl idealiai tinka sodo apsaugai be chemijos.
Raudonasis dobilas: azoto išsekusiems sodams
Raudonasis dobilas (Trifolium pratense) – tai azotą fiksuojantis augalas, būtinas išsekusiam dirvožemiui. Jo šaknys turi Rhizobium bakterijų, kurios paverčia atmosferos azotą į augalams prieinamą formą.
Dirvožemis, kuriame auga raudonieji dobilai, tampa derlingesnis, struktūriškai stabilesnis ir turtingesnis organinėmis medžiagomis. Žiedai – valgomi, kupini mineralų ir izoflavonų, naudingi sveikatai.
Jį galima auginti kaip dengiamąjį augalą, žaliąją trąšą ar sėjomainos dalį. Didžiausias efektas pasiekiamas nupjovus prieš žydėjimą – tuomet dobilas suyra vietoje, praturtindamas žemę sukauptu azotu.
