Pavojingas panašumas, kuris gali kainuoti gyvybę
Lietuvos miškai vasaros ir rudens mėnesiais tampa tikra grybautojų meka. Tačiau tarp daugybės valgymui tinkamų grybų slypi ir pavojai. Kai kurie nuodingi grybai yra taip panašūs į valgomus, kad net patyrę grybautojai klysta. Viena dažniausiai pasitaikančių ir pavojingiausių situacijų – kai žmonės supainioja žaliuokę (Tricholoma equestre) su žalsvąja musmire (Amanita phalloides).
Tai ne tik dažna klaida, bet ir potencialiai mirtina.
Žaliuokė – seniai vartotas, bet ginčytinas grybas
Lietuvoje žaliuokė žinoma kaip vėlyvas, skanus, dažnai prie pat gyvenviečių augantis grybas. Ji auga rugsėjo–lapkričio mėnesiais smėlinguose pušynuose, dažnai didelėmis grupėmis. Kepinama, verdama ar marinuojama – ilgą laiką laikyta visiškai saugia.
Jos lotyniškas pavadinimas – Tricholoma equestre – yra neatsitiktinis. Anksčiau jis buvo vadinamas „riterių grybu“, mat buvo dažnas kilmingųjų maisto racione. Tačiau 2001 m. atlikti tyrimai Europoje sukrėtė visuomenę – žaliuokės valgymas, ypač dideliais kiekiais, siejamas su rabdomiolize – pavojingu raumenų irinkimu, kuris gali baigtis inkstų nepakankamumu ar mirtimi.
Dėl to kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Lenkijoje, šio grybo rinkimas ir prekyba uždrausta. Lietuvoje ji vis dar sutinkama grybautojų krepšeliuose, bet gydytojai ir mikologai įspėja: šis grybas nėra toks saugus, kaip anksčiau manyta.
Žalsvoji musmirė – tylioji žudikė
Dar didesnė problema kyla tada, kai žaliuokė supainiojama su žalsvąja musmire (Amanita phalloides). Ši musmirė – viena mirtiniausių grybų pasaulyje. Vos vienas kepurėlė gali sukelti neišvengiamą kepenų nepakankamumą.
Žalsvoji musmirė turi šviesiai žalią, alyvuotą arba gelsvą kepurėlę, kuri iš pirmo žvilgsnio gali būti labai panaši į žaliuokę. Ji auga panašiu metu – vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje – dažnai lapuočių miškuose. Skonis ir kvapas švelnūs, todėl klaidinantys.
Pavojingiausia tai, kad pirmieji apsinuodijimo simptomai pasireiškia tik po 6–24 valandų. Iš pradžių tai – pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Tuomet, rodos, pagerėja. Bet tai klaidinanti fazė – vėliau išsivysto ūmus kepenų ir inkstų pažeidimas, kuris be skubaus gydymo gali baigtis mirtimi.
Kaip atskirti šiuos grybų „dvynius“?
Iš pirmo žvilgsnio tiek Tricholoma equestre, tiek Amanita phalloides atrodo panašūs: abi turi žalsvai gelsvą atspalvį, auga miškuose, turi baltą kotą ir lakštelius. Tačiau yra keli esminiai skirtumai:
1. Kotas ir pagrindas: žalsvoji musmirė turi aiškiai matomą volvę – makštį, tarsi maišelį grybo pagrinde. Ji gali būti šiek tiek įkasta į žemę, todėl reikia iškasti visą grybą.
2. Žiedas ant koto: Amanita phalloides turi aiškiai matomą žiedą – plėvelinį likutį ant koto. Tricholoma equestre tokio žiedo neturi.
3. Spalva ir forma: žaliuokės spalva yra ryškesnė, žalsvai geltona, kepurėlė lygi, o žalsvoji musmirė – blizgi, alyvuota, kartais su baltomis dėmėmis.
4. Augimo vieta: žaliuokės mėgsta pušynus, musmirės – lapuočių miškus (ypač šalia ąžuolų, liepų, skroblų).
Net ir gydantis grybas gali būti pavojingas
Dar viena dažna painiava kyla tarp raudonviršio (Leccinum aurantiacum) ir kai kurių nuodingų kepurėtų grybų, pavyzdžiui, Boletus satanas. Arba tarp kepurėtojo kazlėko ir netikrojo kazlėko.
Kiekvieną sezoną gydytojai registruoja dešimtis apsinuodijimo grybais atvejų. Ir neretai žmonės sako: „Rinkau visą gyvenimą, visada valgiau – kas galėjo nutikti?“ Nutikti gali tada, kai miško paklotėje šiek tiek kita šviesa, augimo vieta ar kita dirva. Nuo vieno netikro grybo gali priklausyti sveikata ar net gyvybė.
Ką daryti apsinuodijus?
Jeigu suvalgėte nežinomą grybą ir po kelių valandų pasireiškė vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas – nedelsdami kreipkitės į medikus. Neužtenka „išsivemti ir palaukti“. Svarbu išsaugoti grybo likučius, jeigu įmanoma, parodyti nuotraukas. Gydymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek laiko praėjo nuo suvalgymo.
Grybai – ne tik maistas, bet ir atsakomybė
Grybavimas – graži lietuviška tradicija. Bet tai ne tik pasivaikščiojimas mišku, o ir žinių reikalaujanti veikla. Kiekvienas grybas gali būti dovana arba pavojus. Ir net jei grybavote visą gyvenimą – naujos klimato sąlygos, miškų kaita ir invazinės rūšys gali pateikti staigmenų.
Kai renkatės tarp dviejų panašių grybų – geriau nerinkite nė vieno. Nes kartais net mažytė klaida gali būti negrįžtama.
