Mokslininkai atrado, kad su amžiumi pagreitėjusio laiko pojūtis atsiranda dėl faktinių neurobiologinių pokyčių. Senstant mažėja dopamino kiekis ir nervinis plastiškumas smegenų srityse, atsakingose už laiko nustatymą. Mažėja informacijos apdorojimo efektyvumas, nes nyksta baltoji medžiaga ir lėtėja nervų komunikacija. Be to, įprastinė veikla suaugusiame amžiuje sukuria mažiau skirtingų prisiminimų, palyginti su vaikystėje įgyta nauja patirtimi, todėl mažėja atminties tankis. Dėl šių veiksnių visumos laiko suvokimas iš tiesų pagreitėja, o ne tik jaučiasi kitaip. Supratus šiuos mechanizmus, galima imtis intervencinių priemonių.
Laiko suvokimo neurobiologiniai pagrindai
Laiko suvokimas, esminė kognityvinė funkcija, atsiranda dėl sudėtingų neuroninių mechanizmų, išsidėsčiusių visose smegenyse. Bazaliniai gangliukai, smegenėlės ir prefrontalinė žievė sudaro tinklą, kuris apdoroja laiko informaciją nuo milisekundžių iki metų.
Neurotransmiteriai, ypač dopaminas, atlieka svarbų vaidmenį laiko nustatymo procesuose. Tyrimai rodo, kad dopamino trūkumas sutrikdo laiko suvokimą, o dopaminerginė stimuliacija gali pagreitinti subjektyvų laiko suvokimą.
Žmonėms senstant neurobiologiniai pokyčiai daro įtaką šiam laiko suvokimo tinklui. Sumažėjusi dopamino gamyba, sumažėjęs neuronų plastiškumas ir dėmesio mechanizmų pokyčiai lemia su amžiumi susijusius laiko apdorojimo skirtumus.
Šie fiziologiniai pokyčiai padeda paaiškinti, kodėl vyresnio amžiaus suaugusieji dažnai pasakoja, kad su amžiumi laikas tarsi pagreitėja.
Su amžiumi susiję smegenų apdorojimo greičio pokyčiai
Be neurobiologinių pokyčių, turinčių įtakos laiko suvokimui, mokslininkai nustatė konkrečius nervų apdorojimo greičio pokyčius, atsirandančius su amžiumi.
Tyrimai rodo, kad vyresnio amžiaus suaugusieji patiria išmatuojamą informacijos apdorojimo efektyvumo sumažėjimą. Smegenų baltoji medžiaga, atsakinga už signalų perdavimą tarp regionų, palaipsniui nyksta, todėl sulėtėja nervų komunikacija.
Be to, su amžiumi mažėja dopamino kiekis, o tai turi įtakos laiko apdorojimo grandinėms. Funkciniai MRT tyrimai atskleidžia, kad vyresnio amžiaus žmonėms reikia didesnio nervinio aktyvumo, kad atliktų laiko nustatymo užduotis, kurias jaunesni suaugusieji atlieka minimaliomis pastangomis.
Šis kompensacinis suaktyvėjimas rodo, kad senstančios smegenys sunkiau apdoroja laiko informaciją ir prisideda prie subjektyvaus laiko tėkmės pagreitėjimo, apie kurį praneša vyresnio amžiaus žmonės.
Neurotransmiterių pokyčiai ir laiko suvokimas
Subtili neurotransmiterių pusiausvyra smegenyse vaidina esminį vaidmenį, lemiantį, kaip žmonės suvokia laiko tėkmę.
Senstant vyksta reikšmingi pokyčiai dopaminerginėje ir cholinerginėje sistemose, kurie tiesiogiai veikia laiko suvokimą.
Mokslininkai nustatė, kad vyresnio amžiaus žmonėms sumažėja dopamino, neurotransmiterio, labai svarbaus laiko įvertinimui ir apdorojimui, kiekis. Šis sumažėjimas susijęs su subjektyviu laiko pagreitėjimu.
Panašiai su amžiumi susiję acetilcholino gamybos pokyčiai veikia dėmesio tinklus, todėl sumažėja naujos patirties kodavimas.
Kai sukuriama mažiau unikalių neuroninių modelių, susilpnėja atminties konsolidacija, todėl laiko tarpsniai retrospektyviai atrodo trumpesni – tai lemia pojūtį, kad senstant metai bėga greičiau.
Atminties tankio įtaka laiko suvokimui
Atminties tankis – įsimintinų patirčių per tam tikrą laiką gausa ir kiekis – iš esmės lemia tai, kaip žmonės suvokia laiko trukmę.
Vaikai nuolat susiduria su naujomis patirtimis, todėl jų atmintyje susiformuoja tankūs prisiminimai, kurie išplečia laiko suvokimą.
Žmonėms senstant kasdienybėje vis labiau dominuoja rutina. Smegenys efektyviau apdoroja pažįstamus įvykius ir išsaugo mažiau skirtingų prisiminimų. Dėl mažėjančio atminties tankio atsiranda reiškinys, kai su amžiumi metai tarsi pagreitėja.
Tyrimai rodo, kad naujovių diegimas gali neutralizuoti šį poveikį. Dalyvavimas naujoje veikloje, aplinkoje ir mokymosi patirtyje sukuria daugiau atminties žymenų, veiksmingai „sulėtindamas” subjektyvųjį laiką.
Šis neurologinis mechanizmas paaiškina, kodėl atostogos nepažįstamose vietovėse dažnai atrodo ilgesnės nei lygiaverčiai laikotarpiai namuose.
Laiko iškraipymų matavimas laboratorijoje
Laboratoriniai tyrimai patvirtino šiuos subjektyvius laiko iškraipymo patyrimus atliekant kontroliuojamus eksperimentus. Tyrėjai taiko įvairias metodikas, įskaitant laiko įvertinimo užduotis, kai tiriamieji vertina trukmės intervalus neturėdami laikrodžių, ir laiko kūrimo užduotis, kai dalyviai turi sukurti tam tikrus laiko intervalus.
Lyginamieji jaunesnių ir vyresnių suaugusiųjų tyrimai atskleidžia nuoseklius dėsningumus: vyresnio amžiaus žmonės sistemingai nepakankamai įvertina prabėgusį laiką, palyginti su jaunesniais kolegomis.
Šių eksperimentų metu atliktas neurovaizdavimas rodo skirtingą smegenų aktyvumą skirtingose amžiaus grupėse, ypač insulinės žievės ir bazinių ganglijų srityse, susijusiose su laiko apdorojimu.
Šie laboratorinių tyrimų rezultatai empiriškai patvirtina subjektyvų pojūtį, kad su amžiumi laikas greitėja, ir patvirtina šį reiškinį kaip išmatuojamą neurologinę tikrovę, o ne tik anekdotinį suvokimą.
Cirkadinio ritmo pokyčiai per visą gyvenimą
Be subjektyvaus laiko tėkmės suvokimo, žmonės patiria esminių cirkadinio ritmo pokyčių įvairiais gyvenimo etapais.
Kūdikiams reguliarūs miego ir budrumo ciklai paprastai susiformuoja apie tris mėnesius, o paaugliams biologiškai vėluoja melatonino gamyba, todėl natūralus miego laikas pasislenka vėliau.
Suaugusieji paprastai išlaiko stabilius cirkadinius modelius, kol dėl senėjimo atsiranda didelių sutrikimų. Vyresnio amžiaus žmonės paprastai anksčiau prabunda, prastėja miego kokybė ir sutrinka poilsio periodai.
Šiuos pokyčius lemia blogėjanti suprachiazminio branduolio – pagrindinio smegenų laikrodžio – funkcija, mažėjanti melatonino gamyba ir sumažėjęs jautrumas ceitgeberiams, pavyzdžiui, šviesai.
Tokie fiziologiniai pokyčiai prisideda prie pojūčio, kad su amžiumi laikas greitėja, nes sutrikęs cirkadinis sinchronizavimas turi įtakos laiko apdorojimui.
Kaip nauja patirtis atstato senstančių smegenų laikrodį
Nors cirkadiniai sutrikimai senstant atrodo neišvengiami, tyrimai rodo, kad nauji potyriai gali veiksmingai iš naujo sureguliuoti senstančių smegenų laiko apdorojimo mechanizmus.
Tyrimai rodo, kad nepažįstami dirgikliai ir aplinka suaktyvina neuroplastiškumo kelius ir skatina naujų nervinių jungčių formavimąsi. Šio proceso metu išsiskiria dopaminas ir noradrenalinas, neuromediatoriai, gyvybiškai svarbūs dėmesiui ir laiko suvokimui.
Mokslininkai nustatė, kad vyresnio amžiaus suaugusieji, kurie reguliariai užsiima nauja veikla – nuo kalbų mokymosi iki nepažįstamų vietų tyrinėjimo, – pasižymi geresniu laiko suvokimu, palyginti su tais, kurie laikosi griežtos rutinos.
Hipokampas, kuris koduoja laiką ir atmintį, ypač gerai reaguoja į aplinkos naujoves ir laikinai pakeičia su amžiumi susijusius subjektyvaus laiko suvokimo pokyčius.
Praktinės strategijos, kaip kovoti su pagreitėjusiu laiko suvokimu
Atsižvelgdami į tai, kad su amžiumi neišvengiamai pagreitėja subjektyvus laiko suvok imas, mokslininkai nustatė keletą įrodymais pagrįstų intervencinių priemonių, galinčių veiksmingai sušvelninti šį reiškinį.
Šios strategijos apima dėmesingo įsisąmoninimo meditaciją, kuri stiprina dabarties momento suvokimą, ir sąmoningą naujų patirčių ieškojimą, siekiant sukurti ryškesnius atminties žymenis.
Kognityvinės psichologijos specialistai rekomenduoja sąmoningai mėgautis teigiamais potyriais, sutelkiant dėmesį ir emociškai įsitraukiant. Reguliarus fizinis aktyvumas ir stiprių socialinių ryšių palaikymas taip pat yra svarbūs reguliuojant laiko suvokimą.
Be to, rutinos laužymas keičiant kasdienę veiklą sukuria įsimintinesnius įvykius ir veiksmingai „ištempia” suvokiamą laiką.
Šie metodai nepanaikina neurologinio senėjimo procesų, tačiau gali labai paveikti subjektyvų laiko suvokimą.
Laiko neurologijos ateities tyrimų kryptys
Toliau vystantis laiko neurobiologijai, atsiranda keletas perspektyvių tyrimų krypčių, kurios gali pagilinti mūsų supratimą apie su amžiumi susijusius laiko suvokimo pokyčius.
Ilgalaikiai tyrimai, kurių metu asmenys stebimi dešimtmečiais, galėtų atskleisti tikslias laiko apdorojimo pokyčių trajektorijas per visą gyvenimą.
Pažangūs neurovaizdavimo metodai gali padėti nustatyti konkrečias nervų grandines, su amžiumi lemiančias laiko iškraipymus.
Tarpdisciplininiai metodai, apimantys psichologiją, neuromokslus ir kompiuterinį modeliavimą, galėtų sukurti subjektyvaus laiko patyrimo prognozavimo sistemas.
Mokslininkai taip pat tiria galimas intervencijas – nuo kognityvinio mokymo programų iki tikslinės neurostimuliacijos – kurios galėtų normalizuoti vyresnio amžiaus žmonių laiko suvokimą.
Tokie atradimai ilgainiui galėtų padėti sukurti gydymo būdus, skirtus laiko iškraipymams tiek sveiko senėjimo, tiek neurologinių sutrikimų atvejais.
