78 metų George’as Philipsas pabudo iš šešis mėnesius trukusios komos su sunkia retrogradine amnezija. Jis mano, kad jam 24-eri ir jis planuoja vesti savo mirusią pirmąją žmoną, patirdamas tai, ką neurologai vadina „laikino poslinkio amnezija”. Filipsas neatpažįsta savo dabartinės 35 metų žmonos ir suaugusių vaikų. Jo šeima kasdien atsargiai prisistato, vengdama užversti jį informacija. Šis retas atvejis neurologams suteikia vertingų įžvalgų apie atminties suskaidymą ir galimus atsistatymo modelius.
Susipažinkite su Džordžu Filipsiu: Žmogumi, kurį laikas pamiršo
78 metų į pensiją išėjęs pašto darbuotojas iš Bristolio Džordžas Filipsas (George Philips) po šešis mėnesius trukusios komos atsibudo su sunkia retrogradine amnezija, turėjusia įtakos paskutiniams keturiems jo gyvenimo dešimtmečiams.
Atgavęs sąmonę Bristolio karališkojoje ligoninėje, G. Philipsas manė, kad jam 24 metai ir kad jis ruošiasi vestuvėms su savo pirmąja žmona Elžbieta, kuri mirė 2001 m.
Medicinos personalas pranešė, kad jis neprisimena savo antrosios santuokos, išėjimo į pensiją ar anūkų.
Neurologė daktarė Helena Matthews jo būklę apibūdina kaip „amneziją dėl laikino poslinkio”, retą reiškinį po galvos smegenų traumos.
Jo šeima nepraranda vilties, nes tyrimai rodo, kad dalinis atminties atkūrimas įmanomas taikant kognityvinės reabilitacijos terapiją.
Medicinos paslaptis: Retrogradinės amnezijos supratimas
Retrogradinė amnezija, kuria serga George’as Philipsas, yra viena giliausių neurologijos paslapčių, kuriai būdingas nesugebėjimas prisiminti įvykių, įvykusių prieš tam tikrą traumą ar ligą.
Skirtingai nuo anterogradinės amnezijos, kuri neleidžia formuotis naujiems prisiminimams, retrogradinė amnezija konkrečiai nukreipta prieš esamus prisiminimus. Tokiais atvejais, kaip Philipso, dėl avarijos patirtos smegenų traumos buvo pažeisti nervų takai, kuriuose saugoma dešimtmečius kaupta autobiografinė informacija.
Neurologai aiškina, kad prisiminimai saugomi ne atskirose vietose, o sudėtinguose tinkluose. Kai šie tinklai sutrinka, gali atrodyti, kad išnyko ištisi gyvenimo laikotarpiai.
Pacientai atsigauna labai skirtingai: vieni prisiminimus atgauna palaipsniui, o kitų asmeninėje istorijoje atsiranda nuolatinių spragų.
Gyvenimas 1986 m: Dabartinė Džordžo realybė
Jo realybė – tai 24-erių metų vyras, neseniai įsigijęs „Ford Escort” ir planuojantis pasipiršti savo tuometinei merginai Džanetai.
Parodžius naujausias nuotraukas, jis neatpažįsta nei savo suaugusių vaikų, nei 35 metų žmonos.
Gydytojai pastebi, kad jis skrupulingai laikosi 1986 m. standartų , prašo to meto laikraščių su aktualiais įvykiais, o susidūręs su šiuolaikine informacija išreiškia nerimą.
Šeimos perspektyvos: Džeino kelionė į šeimą
Džein Bolton sudėtingas pakartotinio supažindinimo su vyru procesas tapo kasdieniniu ritualu, kupinu kantrybės ir širdies skausmo.
Kiekvieną rytą Žana rodo Džordžui šeimos nuotraukas ir primena jam, kad jie susituokę jau 46 metus.
Nors gydytojai patarė neužkrauti jam per daug informacijos iš karto, Žanas švelniai ištaiso jo klaidingus įsivaizdavimus apie tai, kad jis vis dar dirba gamykloje ir gyvena 1986 metais.
„Kiekvieną dieną parsivežu vis kitokius prisiminimus, – aiškina Žanas. „Kartais jis atpažįsta mūsų vaikų veidus, kartais jie jam svetimi.”
Nepaisant emocinių išgyvenimų , ji tebeturi vilties, kad jų bendro gyvenimo fragmentai galiausiai vėl iškils į paviršių.
Santykių atkūrimas: Kai tėtis neprisimena, kad yra tėtis
Santykių atkūrimas: Kai tėtis neprisimena, kad yra tėtis
Kol Džordžas Boltonas kovoja su prisiminimais apie savo praeitį, jo vaikai susiduria su unikaliu iššūkiu – užmegzti ryšį su tėvu, kuris jų nebeatpažįsta.
„Tai tarsi pradėti nuo nulio„, – aiškina vyriausioji dukra Rebeka. Šeimos terapeutė daktarė Hana Mils (Hannah Mills) pataria laikytis laipsniško požiūrio ir siūlo dalytis šeimos nuotraukomis ir pažįstamomis istorijomis, tačiau neužgožti Džordžo.
Dabar Boltonų vaikai per apsilankymus prisistato vardais, atsargiai nukreipdami pokalbius be užuominų apie bendrus prisiminimus, kurie galėtų suklaidinti jų tėvą.
Nepaisant sunkumų, šis bendravimas sukuria naujus ryšius.
„Dabar mes užmezgame kitokius santykius”, – sako Džordžo sūnus Tomas. „Jis vis dar tėtis, tik kitaip”.
Neurologinė reikšmė: Kodėl mokslininkai tiria George’o atvejį?
Neurologinė reikšmė: Kodėl mokslininkai tiria George’o atvejį?
Džordžo Boltono pabudimas iš komos su selektyviu atminties praradimu sulaukė didelio viso pasaulio neurologų dėmesio. Jo atvejis suteikia retą galimybę ištirti retrogradinę amneziją su konkrečia laiko riba – kai prisiminimai po 24 metų buvo veiksmingai ištrinti.
Mokslininkus ypač domina, kaip Boltono smegenys suskirstė prisiminimus, nes jis išsaugojo procedūrines žinias, tačiau prarado autobiografinį turinį. Šis atskyrimas leidžia įžvelgti skirtingas atminties saugojimo sistemas ir galimus atkūrimo modelius.
Mokslininkai tikisi, kad Boltono nervų atsistatymo tyrimas gali padėti atrasti naujus amnezijos gydymo būdus ir suprasti atminties konsolidavimo procesus. Jo atvejis meta iššūkį esamiems modeliams, kaip trauminiai smegenų sužalojimai veikia ilgalaikės atminties kodavimo ir atkūrimo mechanizmus.
Atsigavimo galimybės: Ar gali sugrįžti keturių dešimtmečių prisiminimai?
Pagrindinis klausimas, susijęs su Boltono byla, dabar yra tai, ar jo prarastus keturiasdešimt metų trukusius prisiminimus kada nors bus galima atkurti. Neurologai išlieka atsargiai optimistiški, tačiau realistiškai vertina jo prognozes.
Mančesterio karališkosios ligoninės neuropsichologė daktarė Elizabeth Merrick aiškina, kad retrogradinė amnezija po smegenų traumų kartais praeina savaime.
„Atmintis paprastai atsistato per kelias savaites ar mėnesius, tačiau atvejai, trunkantys dešimtmečius, pasitaiko itin retai”, – pažymi ji.
Gydymo galimybės apima kognityvinės reabilitacijos terapiją, šeimos narių nurodymus iš aplinkos ir specialius atminties pratimus.
Tačiau ekspertai įspėja, kad visiško pasveikimo garantuoti negalima, o Boltonui gali tekti prisitaikyti prie nuolatinių atminties spragų.
