Psichologai išskiria devynis pagrindinius moterų nelaimingumo rodiklius: socialinis uždarumas, sutrikęs miego režimas, savikritiška kalba, sumažėjęs susidomėjimas pomėgiais, fizinės apraiškos, pavyzdžiui, galvos skausmas, padidėjęs dirglumas, dideli valgymo pokyčiai, nesirūpinimas asmenine išvaizda ir nuolatinis beviltiškumas. Šie požymiai dažnai pasireiškia planų atšaukimu, nemiga, neigiamu kalbėjimu apie save, kadaise mėgtos veiklos atsisakymu ir nepaaiškinamais fiziniais simptomais. Šių subtilių elgesio pokyčių supratimas gali padėti atpažinti, kada žmogui gali prireikti pagalbos.
Pasitraukimas iš socialinės veiklos ir santykių
Kai moteris pradeda trauktis iš socialinės veiklos ir santykių, kurie kadaise teikė jai džiaugsmo, tai dažnai rodo, kad ji yra nelaiminga. Šis elgesio pokytis pasireiškia kvietimų atsisakymu, planų atšaukimu paskutinę minutę arba pasiteisinimais, kad išvengtų socialinių susitikimų.
Psichologai pažymi, kad toks pasitraukimas yra savisaugos mechanizmas. Socialinei sąveikai reikalinga energija tampa nepakeliama emocinio streso laikotarpiais. Anksčiau buvę malonūs ryšiai gali atrodyti performatyvūs ar išsekinantys.
Tokia izoliacija paprastai dar labiau padidina nelaimingumą, nes panaikina esmines paramos sistemas būtent tada, kai jų labiausiai reikia. Artimi draugai ir šeima dažnai pastebi šį modelį anksčiau, nei pati moteris suvokia jo svarbą.
Miego režimo ir energijos lygio pokyčiai
Nors dažnai nepastebimi, miego režimo sutrikimai ir dideli energijos lygio pokyčiai dažnai yra patikimi moters emocinės savijautos rodikliai.
Psichologai pastebi, kad nelaimingos moterys gali patirti nemigą, permiegoti arba miego ciklai gali būti fragmentiški. Šie sutrikimai paprastai pasireiškia kartu su nuolatiniu nuovargiu, kuris neišnyksta pailsėjus.
Kai kurios moterys pasakoja apie didelius energijos svyravimus, t. y. mieguistumo periodus, kuriuos keičia neramus hiperaktyvumas.
Tyrimai rodo, kad šie simptomai dažnai susiję su padidėjusiu kortizolio kiekiu ir sutrikusia serotonino gamyba. Fiziškai tai gali pasireikšti sunkumais susikaupti, sumažėjusia motyvacija atlikti kasdienes užduotis ir padidėjusiu dirglumu.
Miego sutrikimai ypač veikia kognityvines funkcijas, todėl susidaro ciklas, kai išsekimas dar labiau sustiprina emocinį distresą.
Savikritiška kalba ir neigiamas kalbėjimas apie save
Vienas iš labiausiai atskleidžiančių moters nelaimingumo rodiklių pasireiškia per jos saviraiškos modelius ir vidinį dialogą. Psichologai pastebi, kad nelaimingos moterys dažnai nuolat save kritikuoja, dažnai vartoja tokias frazes kaip „aš visada viską sugadinu” arba „aš niekada nesu pakankamai gera”. Šis neigiamas savęs vertinimas paprastai peržengia realistinio savęs vertinimo ribas ir virsta griežtu nuosprendžiu.
Pastebimi tokie požymiai kaip nuolatinis atsiprašinėjimas dėl nereikšmingų dalykų, asmeninių pasiekimų menkinimas ir beviltiškumo išreiškimas dėl būsimo tobulėjimo. Šis kritiškas vidinis balsas sukuria savaiminį ciklą, nes neigiamas savęs vertinimas sustiprina nepilnavertiškumo ir menkavertiškumo jausmą, dar labiau didina nelaimingumą ir gali prisidėti prie klinikinės depresijos.
Sumažėjęs susidomėjimas anksčiau mėgstama veikla
Svarbus įspėjamasis nelaimingumo požymis yra moterų pasitraukimas iš veiklos, kuri anksčiau teikė džiaugsmą ir pasitenkinimą. Psichologai tai vadina anhedonija, t. y. sumažėjusiu gebėjimu patirti malonumą iš įprastai malonios veiklos.
Moterys, patiriančios šį simptomą, gali atsisakyti pomėgių, socialinių susitikimų ar kūrybinių užsiėmimų, kuriems anksčiau teikė pirmenybę. Šis pasitraukimas dažnai vyksta palaipsniui, mažėjant entuziazmui, o vėliau visiškai nutrūkstant.
Tyrimai rodo, kad tokie elgesio pokyčiai atsiranda dėl išsekusios emocinės energijos, pasikeitusių prioritetų depresijos metu arba pasąmoningų bandymų išvengti nusivylimo. Anksti atpažinus šį elgesio modelį, galima įsikišti, kol neišsivystė sunkesni simptomai, todėl artimiesiems tai yra labai svarbus rodiklis, kurį reikia stebėti.
Fizinės emocinio streso apraiškos
Daugelis nelaimingų moterų patiria fizinius simptomus, kurie tiesiogiai susiję su jų emocinėmis kančiomis, todėl atsiranda proto ir kūno ryšys, pasireiškiantis pastebimais būdais. Psichologai pastebi, kad chroniški galvos skausmai, nepaaiškinamos virškinamojo trakto problemos ir nuolatinis nuovargis yra dažnos somatinės reakcijos į ilgalaikį nelaimingumą.
Dažnai pasitaiko miego sutrikimų – nemiga arba hipersomnija, dėl kurių sutrinka natūralūs cirkadiniai ritmai. Apetito pokyčiai ir svorio svyravimai, didelis priaugimas arba netekimas, gali atsirasti be aiškios fizinės priežasties. Emocinio streso metu gali paūmėti odos problemos, pavyzdžiui, egzemos paūmėjimas ar spuogai. Be to, dažnai atsiranda raumenų įtampa, ypač kaklo, pečių ir nugaros srityje, nes kūnas fiziškai sulaiko emocinę naštą.
Padidėjęs dirglumas ir emocinis jautrumas
Patirdamos ilgalaikę nelaimę, moterys dažnai pasižymi padidėjusiu dirglumu, kuris pasireiškia kaip neproporcinga emocinė reakcija į nedideles provokacijas ar nepatogumus.
Šis padidėjęs jautrumas paprastai pasireiškia staigiu pykčiu, ašarojimu ar gynybiškumu įprasto bendravimo metu. Psichologai pažymi, kad ši reakcija kyla dėl išsekusių emocinių išteklių, todėl sunku tinkamai apdoroti net ir nedidelius stresorius.
Tyrimai rodo, kad nelaimingos moterys gali interpretuoti neutralias pastabas kaip kritiką, sunkiai priimti grįžtamąjį ryšį arba pergyventi dėl rutininių pokyčių. Toks emocinis reaktyvumas dažnai sukuria save stiprinantį ratą– sugadinti tarpasmeniniai santykiai dar labiau izoliuoja asmenį, o tai dar labiau sustiprina pagrindinį nelaimingumą.
Šių elgesio pokyčių atpažinimas yra svarbus diagnostinis rodiklis paramos tinklams ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams.
Valgymo įpročių ir santykio su maistu pokyčiai
Moterų nelaimingumas dažnai pasireiškia pastebimais valgymo įpročių pokyčiais, t. y. ženkliai padidėjusiu arba sumažėjusiu maisto vartojimu. Psichologai pastebi, kad emocinis valgymas,t. y. kreipimasis į maistą, kad paguostų, o ne pamaitintų, dažnai rodo, kad žmogus patiria sielvartą.
Ir atvirkščiai, apetito praradimas gali reikšti depresiją ar nerimą.
Tyrimai rodo, kad šie pokyčiai susiję ne tik su kiekiu, bet ir su santykiu su maistu. Daugelis nelaimingų moterų pasakoja, kad po valgio jaučia kaltės jausmą, yra apsėstos mitybos pasirinkimų arba maisto ribojimą naudoja kaip kontrolės priemonę. Toks elgesys gali išsivystyti į ciklus, kurie dar labiau paveikia nuotaiką ir savivertę, sukeldami papildomą psichologinį stresą, o ne tik pradinį nelaimingumą.
Nesirūpinimas savimi ir asmenine išvaizda
Nesirūpinimas savimi ir asmenine išvaizda
Svarbus moters nelaimingumo rodiklis dažnai pasireiškia sumažėjusiu dėmesiu asmeninei prieži ūrai ir savęs puoselėjimui. Psichologai pastebi, kad anksčiau nusistovėję higienos įpročiai gali tapti nereguliarūs arba jų gali būti visai atsisakyta. Toks aplaidumas paprastai pasireiškia neplautais plaukais, nuolatiniu tų pačių drabužių dėvėjimu arba kadaise vertinto odos priežiūros režimo nepaisymu.
Tyrimai rodo, kad taip elgiamasi dėl išsekusios emocinės energijos, o ne dėl tinginystės. Kai kovojama su nelaimingumu, elementari savęs priežiūra gali atrodyti nepakeliama arba beprasmiška. Be to, kai kurios moterys nesąmoningai naudoja fizinę nepriežiūrą kaip neverbalinę vidinės kančios išraišką – matomą psichologinio skausmo apraišką, kuri gali reikšti paramos poreikį.
Nuolatinis prislėgtumo ar beviltiškumo jausmas
Nuolatinis jausmas, kad paskęstame atsakomybėse ir nematome jokio kelio į priekį, yra ryškus moterų nelaimingumo požymis. Klinikiniai psichologai pastebi, kad tai pasireiškia lėtiniu išsekimu ir nesugebėjimu įsivaizduoti teigiamų ateities rezultatų.
Moterys, patiriančios šį simptomą, dažnai pasakoja, kad jaučiasi įkalintos nuolatinėje krizėje. Tyrimai rodo, kad dėl šios būsenos padidėja kortizolio kiekis, sutrinka miego režimas ir pažinimo funkcijos. Šis derinys sukuria neurologinį grįžtamąjį ryšį, kai beviltiškumas fiziologiškai sustiprėja.
Įspėjamieji rodikliai yra teiginiai apie tai, kad „niekada nepasivysime” arba „niekas niekada nepasikeis”. Gydymo metodais daugiausia dėmesio skiriama katastrofiškų mąstymo modelių nutraukimui, kartu įgyvendinant praktines paramos sistemas.
