Vartotojai vis dažniau ieško ne tik skanaus, bet ir saugaus bei tvaraus maisto. Tačiau kai kurios žuvys, esančios prekybos centrų lentynose ar restoranų meniu, gali kelti rimtą pavojų tiek sveikatai, tiek aplinkai. Štai sąrašas septynių žuvų rūšių, kurių verta vengti dėl gyvsidabrio, antibiotikų, cheminių medžiagų ar peržvejybos.
Rykliai: toksinų kaupikliai ir jūrų ekosistemų griovėjai
Rykliai yra viršūniniai plėšrūnai, todėl jų organizmuose kaupiasi ypač didelis gyvsidabrio kiekis per bioakumuliaciją. FDA duomenimis, ryklių mėsoje gyvsidabrio koncentracija dažnai viršija saugią ribą, ypač pavojingą vaikams ir nėščioms moterims.
Be sveikatos grėsmių, ryklių vartojimas kelia ekologinę grėsmę. Kasmet nužudoma apie 100 milijonų ryklių, daugiausia dėl jų pelekų, o tai išbalansuoja jūrų ekosistemas. Ryklių populiacijos nyksta, o jų apsauga tampa prioritetu daugelyje pasaulio šalių. Dėl šių priežasčių ryklius rekomenduojama visiškai išbraukti iš mitybos.
Karališkoji skumbrė: sportinė žuvis su nematoma rizika
Karališkoji skumbrė – populiari tarp žvejų ir mėgėjų – iš pirmo žvilgsnio atrodo saugi, tačiau ji taip pat priklauso plėšriųjų žuvų kategorijai. Dėl šios priežasties jos mėsoje kaupiasi gyvsidabris, kurio kiekis ypač didelis didesniuose egzemplioriuose.
FDA šią žuvį priskiria prie tų, kurių vengti turėtų nėščios moterys ir vaikai. Reguliarus karališkosios skumbrės vartojimas siejamas su neurologiniais sutrikimais, atminties ir pažinimo problemomis. Vietoj jos rekomenduojama rinktis mažiau gyvsidabrio turinčias žuvis, tokias kaip sardinės ar lašišos.
Importuotos auginamos krevetės: pigumas su paslėptu pavojumi
Daug importuotų krevečių, ypač iš Azijos šalių, yra auginamos intensyviuose žuvininkystės ūkiuose. Šiose sistemose dažnai naudojami antibiotikai ir cheminės medžiagos, kurios uždraustos JAV ar ES. Tankiai laikomos krevetės yra jautrios ligoms, todėl ūkininkai jas profilaktiškai gydo vaistais, kurių likučiai gali išlikti mėsoje.
Mažiau nei 2 procentai importuotų jūros gėrybių yra tikrinami FDA, todėl kyla reali rizika, kad pavojingi produktai patenka į prekybą. Siekiant sumažinti pavojų, rekomenduojama rinktis laukines arba vietines sertifikuotas krevetes.
Mėlynasis tunas: aukštas gyvsidabrio kiekis ir ekologinė krizė
Mėlynasis tunas, laikomas delikatesu, ilgai gyvena ir yra mitybos grandinės viršūnėje, todėl kaupia didelį kiekį gyvsidabrio. Tai kelia grėsmę nervų sistemai, ypač vaikams ir nėščiosioms.
Be to, šios rūšies populiacija drastiškai sumažėjo – kai kuriose vietose net iki 96 procentų. Dėl peržvejybos mėlynasis tunas įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašus, todėl jo vartojimas kelia abejonių tiek sveikatos, tiek tvarumo požiūriu.
Apelsininis pjūklapilvis: dešimtmečius kaupiami teršalai
Ši giliavandenė žuvis gyvena iki 150 metų, todėl per ilgą gyvenimą sukaupia gyvsidabrį ir kitus toksinus. Dėl lėto augimo ir mažo reprodukcinio pajėgumo apelsininiai pjūklapilviai sunkiai atsigauna po peržvejybos.
Tyrimai rodo, kad jų mėsoje gyvsidabrio kiekis gerokai viršija rekomenduojamą normą. Sveikatos ekspertai siūlo vengti šios žuvies ir rinktis trumpiau gyvenančias rūšis, kurios mažiau kaupė teršalų.
Kinijos tilapijos: prieinamos, bet problemiškos
Dauguma JAV parduodamų tilapijų yra auginamos Kinijoje. Intensyvaus auginimo sąlygomis dažnai naudojami antibiotikai, pesticidai ir net augimo hormonai – daugelis jų uždrausti Vakarų šalyse.
Mitybos požiūriu, tokiose tilapijose daugiau omega-6 riebalų rūgščių, kurios skatina uždegiminius procesus, ir mažiau naudingų omega-3. Reguliarus jų vartojimas gali turėti neigiamą poveikį sveikatai, ypač žmonėms, kurių mityba jau yra uždegiminė.
Atlanto menkė: nuo gausybės iki pavojaus
Ši žuvis kadaise buvo vienas svarbiausių šiaurės pusrutulio jūrų išteklių, bet peržvejyba stipriai sumažino jos populiaciją. Sugauti menkių individai dažnai būna maži, dar nesubrendę, o tai gali reikšti didesnę toksinų koncentraciją.
Kai kuriose Atlanto menkių populiacijose aptikta padidėjęs gyvsidabrio ir polichlorintų bifenilų kiekis. Be to, sumažėjusi genetinė įvairovė gali daryti šias žuvis dar labiau pažeidžiamas aplinkos taršai.
Rekomenduojama rinktis alternatyvas, tokias kaip Ramiojo vandenyno menkė ar polakas – jos panašios skonio savybėmis, bet yra saugesnės sveikatai ir mažiau paveikia ekosistemą.
