Šiandien pomidoras yra įprasta daržovė, be kurios kartais negalime išgyventi nė dienos, nes esame pripratę naudoti ją įvairiuose kulinariniuose patiekaluose. Dabar, žinoma, sunku suprasti, kodėl žmonės bijojo valgyti pomidorus. Tačiau prieš keletą šimtmečių Europoje šie raudoni vaisiai buvo laikomi mirtinai pavojingais, ir tam buvo priežasčių.
Misteriška mirtis po vakarienės
Viskas prasidėjo nuo paslaptingų ligų ir mirčių tarp aristokratų ir turtingųjų, kurios įvykdavo po vakarienių, kur ant stalo būdavo ir pomidorų.
Tais laikais mokslas nebuvo tokiame lygyje kaip dabar, todėl buvo labai sunku nustatyti tikrąją priežastį. Aristokratų ir turtingųjų šeimose atsirado tikra baimė šiai egzotiškai daržovei, kuri buvo vadinama „vilko persiku” ar „nuodinguoju obuoliu”.
Tikroji mirties priežastis: ne pomidorai, o lėkštės
Tikroji nelaimių priežastis buvo ne tiek daržovėse, kiek induose ir jų tarpusavio reakcijoje. Alavo ir švino lėkštės, kurias naudojo kilmingieji, reagavo su pomidorų rūgštimi. Dėl to išsiskirdavo švinas, ir žmonės gaudavo sunkų apsinuodijimą.
Nenuostabu, kad pomidorų reputacija buvo itin niūri, nes kas būtų pagalvojęs apie indus? Nors atrodytų, kiek daug pomidorų reikia suvalgyti, kad mirtum?
Aristokratai, kurie valgė nuo švinu padengtų lėkščių, laikui bėgant kaupė šviną savo organizme. Ilgalaikis apsinuodijimas švinu sukeldavo:
- Silpnumą ir nuovargį
- Pilvo skausmus
- Galvos skausmus
- Dirglumą ir koncentracijos problemas
- Atminties sutrikimus
- Tremoro (drebėjimo) epizodus
Sunkesniais atvejais apsinuodijimas galėjo sukelti paralyžių, pamišimą ir, galiausiai, mirtį. O kadangi pomidorai dažnai buvo valgomi ant šių pavojingų lėkščių, jie tapo mirties simboliu.
Ar pomidorai savaime pavojingi?
Šiuolaikinis mokslas teigia, kad patys vaisiai nekelia mirtino pavojaus. Nors juose yra tokių medžiagų kaip solaninas ir tomatinas – natūralūs žmogui toksiški glikoalkaloidai, kuriuos augalai naudoja kaip apsaugą nuo vabzdžių ir grybų – bet jų koncentracija yra per maža, kad pakenktų.
Žaliuose, nesubrendusiuose pomidoruose šių junginių yra daugiau nei raudonuose. Tačiau suaugusiam žmogui mirtina dozė būtų keliasdešimt didelių žalių vaisių, suvalgytų vienu metu.
Realiame gyvenime tai neįmanoma: žmogus greičiau pajus pykinimą ir diskomfortą gerokai prieš pasiekdamas pavojingą ribą. Su prinokusiais raudonais pomidorais rizika dar mažesnė – juos galima valgyti be apribojimų nebijant pasekmių.
Ar viduramžių žmonės turėjo pomidorų?
Kai kas galbūt nežino, bet pomidorų gimtinė yra Amerika, kur jie buvo valgomi dar gerokai prieš Kolumbui atrandant šį žemyną. Pomidorai į Europą atkeliavo tik XVI amžiuje, ir iš pradžių jie buvo suvokiami kaip įdomybė. Viduramžiais europiečiai net neįtarė apie tokius vaisius.
Pirmi krūmai buvo auginami ne maistui, o kaip dekoratyviniai augalai – ryškiai raudoni arba „auksiniai obuoliai” puošė sodus. Tik artėjant XVII-XVIII amžiams, pomidorai pamažu pradėjo atsirasti kulinariniuose receptuose, ir tai ne iškart.
Kodėl anksčiau nevalgė pomidorų?
Ilgą laiką pomidorus supo mitai ir prietarai. Juos vadino „nuodinguoju obuoliu” ir „vilko persiku”, tikėdami, kad tokie vaisiai gali sukelti pamišimą ar net mirtį. Ligų atvejai po pomidorų vartojimo tik didino šią baimę.
Niekas tuomet nežinojo apie cheminę reakciją tarp rūgščių pomidorų ir alavinių lėkščių, iš kurių švinas patekdavo į organizmą. Tik XIX amžiuje, kai požiūris į mitybą tapo labiau mokslinis, prietarai išnyko.
Kaip pomidorai atkeliavo į Europą?
Pirmieji pomidorai Europą pasiekė su ispanų konkistadorais, kurie parsivežė šiuos vaisius iš dabartinės Meksikos ir Peru teritorijų. Iš pradžių jie buvo vadinami „pomo d’oro” (auksiniais obuoliais) italų kalboje, nes pirmieji į Europą atkeliavę pomidorai buvo geltonos, o ne raudonos spalvos.
Ispanijoje ir Italijoje pomidorai buvo greičiau priimti į kulinarinę tradiciją nei šiaurės Europoje. Italai pradėjo naudoti pomidorus virtuvėje jau XVII amžiaus pradžioje, o pirmasis rašytinis pomidorų padažo receptas pasirodė 1692 metais Neapolyje.
Nuo nuodingo obuolio iki kulinaro favorito
Pomidorų kelias į virtuvę buvo ilgas ir sudėtingas. Štai keletas įdomių faktų apie jų istorinę kelionę:
- Botanikai prieš virėjus – ilgą laiką pomidorai buvo tik botanikų susidomėjimo objektas, o ne kulinarų ingredientas
- Klasiniai skirtumai – vargingieji europiečiai greičiau priėmė pomidorus į savo mitybą nei turtingieji, iš dalies dėl to, kad jie naudojo medines ar keramines lėkštes, kurios nereagavo su pomidorų rūgštimi
- Amerikietiška istorija – nors pomidorai kilę iš Amerikos, JAV jie tapo populiarūs tik XIX amžiaus pabaigoje, nes čia taip pat buvo paplitę prietarai apie jų pavojingumą
- Medicininiai eksperimentai – 1820 metais amerikiečių gydytojas ir botanikas William Cook viešai suvalgė pomidorą didelės minios akivaizdoje, siekdamas įrodyti, kad jie nėra nuodingi
- Kultūrinis lūžis – XX amžiaus pradžioje pomidorai tapo vienu populiariausių daržovių pasaulyje, o šiandien jų auginimas yra milžiniška pramonė, vertinama milijardais dolerių
Švino nuodai istorijoje: ne tik pomidorai
Įdomu tai, kad apsinuodijimas švinu buvo dažna problema istorijoje, ne tik dėl pomidorų. Romėnai naudojo švininį vamzdyną vandeniui tiekti ir netgi saldindavo vyną švino acetatu, vadinamu „saldžiuoju švinu”. Manoma, kad kai kurių Romos imperatorių ekscentriškas elgesys galėjo būti susijęs su chroniniu apsinuodijimu švinu.
XVII-XVIII amžiuje aristokratai naudojo švino baltus dažus savo veidams, o tai sukeldavo odos problemas, plaukų slinkimą ir net mirtį. Švinas buvo populiarus ir kitose srityse – nuo dažų iki konservų, ir tik XX amžiuje buvo visiškai suprasta jo keliama grėsmė sveikatai.
Šiuolaikiniai tyrimai ir išvados
Šiuolaikiniai tyrimai aiškiai parodė, kad pomidorai ne tik nėra pavojingi, bet ir turi daug naudingų savybių:
- Juose gausu likopeno – galingo antioksidanto, kuris gali sumažinti širdies ligų ir kai kurių vėžio formų riziką
- Jie turtingi vitaminais C, K, folio rūgštimi ir kaliu
- Reguliarus pomidorų vartojimas siejamas su geresnė odos būkle ir mažesne akių ligų rizika
Ironiška, kad daržovė, kuri kadaise buvo laikoma mirtina, dabar yra viena vertingiausių mūsų mityboje.
Išvada: istorijos pamoka
Pomidorų istorija mums primena, kaip svarbu mokslinis požiūris ir kritinis mąstymas. Prietarai ir klaidingi įsitikinimai gali išlikti šimtmečius, jei trūksta mokslinių žinių ir analizės.
Šiandien galime džiaugtis pomidorais be baimės, žinodami, kad tikrasis pavojus slypėjo ne juose, o žmonių sukurtuose daiktuose. Tai primena mums, kad kartais tai, ką laikome pavojingu, gali būti visiškai saugu, o tikroji grėsmė gali būti visai šalia, neatpažinta dėl žinių trūkumo.
Tad kitą kartą, kai mėgausitės pomidorų salotomis ar padažu, prisiminkite jų neįprastą istoriją – nuo „mirtino nuodo” iki vienos populiariausių daržovių pasaulyje.
