Mokslininkų komanda atliko trumpą penkių kvapų atpažinimo testą vyresnio amžiaus žmonėms ir nustatė ryškų ryšį tarp uosos praradimo ir mirtingumo per penkerius metus. Šis ryšys išliko atsižvelgus į amžių, lytį, socialinę ekonominę padėtį ir lėtines ligas, o visiška anosmija buvo susijusi su žymiai didesniu mirtingumu. Šis rezultatas kelia klausimus apie tai, ką uosos praradimas iš tikrųjų reiškia sisteminiam sveikatos pablogėjimui ir kaip tai galėtų būti panaudota klinikinėje praktikoje.
Kodėl mokslininkai tikrino vyresnio amžiaus žmonių uoslę
Daugelis tyrėjų tikrino vyresnio amžiaus žmonių uostą, nes uoslės praradimas yra dažnas senėjimo požymis ir gali būti susijęs su bendru sveikatos pablogėjimu, todėl trumpas ir nebrangus uostos tyrimas yra patrauklus būdas nustatyti didelės rizikos asmenis.
Čikagos universiteto komanda 3005 suaugusiems (57–85 m.) NSHAP dalyviams atliko penkių kvapų Sniffin’ Sticks testą, siekdama įvertinti uoslės praradimą kaip mirtingumo prognozės rodiklį.
Ankstesni ryšiai su Alzheimero ir Parkinsono ligomis, taip pat ankstesni mirtingumo ryšiai paskatino atlikti vertinimą.
2005–2006 m. bazinis tyrimas su penkerių metų stebėjimu patikrino, ar normosmija, hiposmija ar anosmija prognozuoja mirtį nepriklausomai nuo demografinių duomenų, socialinio ekonominio statuso ir sveikatos būklės.
Kaip buvo atliekamas trijų minučių kvapo testas
Naudodami paprastą trijų minučių protokolą, taikytą dalyvių namuose, apmokyti apklausos vykdytojai pateikė penkis Sniffin’ Sticks kvapo rašiklius nustatyta tvarka – pipirmėtės, žuvies, apelsino, rožių, odos – ir paprašė 57–85 metų suaugusiųjų atpažinti kiekvieną kvapą iš keturių raštu pateiktų variantų priverstinio pasirinkimo formatu.
Tyrimas buvo atliktas 2005–2006 m. NSHAP bazinio tyrimo metu, kuriame dalyvavo 3005 suaugusieji. Rezultatai buvo vertinami balais nuo 0 iki 5 ir suskirstyti į kategorijas: normosminiai (≈78 %: 45,5 % gavo 5/5 balus, 29 % – 4/5), hiposminiai (~20 % gavo 2–3/5 balus), anosminiai (3,5 % gavo 0–1/5 balus).
Trumpas testas buvo orientuotas į praktiškumą, pakartojamumą ir minimalų krūvį, leidžiantį atlikti uoslės funkcijos vertinimą bendruomenės aplinkoje.
Ką rezultatai atskleidė apie mirtingumo riziką
NSHAP rezultatai atskleidė aiškų, laipsnišką ryšį tarp uoslės funkcijos ir penkerių metų mirtingumo: dalyviai, kurie visiškai neišlaikė penkių kvapų testo, susidūrė su 39 % mirtingumu, palyginti su 10 % tarp tų, kurių uoslė buvo nepažeista, o vidutinis uoslės praradimas (2–3 teisingi atsakymai) atitiko 19 % mirtingumą.
Iš 3005 suaugusiųjų, kurių amžius buvo 57–85 metai, 430 (12,5 %) mirė per penkerius metus, o prastas uoslės funkcionavimas nuosekliai rodė didesnės rizikos kohortą.
Atsižvelgiant į amžių, lytį, socialinę ekonominę padėtį, bendrą sveikatos būklę ir rasę, uoslės funkcijos sutrikimas išliko stipresniu penkerių metų mirtingumo prognozės veiksniu nei širdies nepakankamumas, vėžys ar plaučių liga, jį pranoko tik sunkus kepenų pažeidimas.
Galimos priežastys, kodėl kvapo praradimas signalizuoja prastą sveikatą
Tikėtini paaiškinimai susitelkia į biologinį nuosmukį, kaupiamą aplinkos žalą ir paskesnius praktinius padarinius, kurie kartu gali padaryti kvapo praradimą naudingu mirtingumo rizikos ženklu.
Kvapų receptorių neuronai reikalauja nuolatinio kamieninių ląstelių atsinaujinimo; sumažėjęs atsinaujinimas gali atspindėti sisteminį remonto nepakankamumą ir pažeidžiamumą mirtinoms ligoms.
Tiesioginis nosies poveikis leidžia teršalams, toksinams ar patogenams patekti į nervų ir kraujotakos sistemas, todėl ilgalaikis poveikis gali pasireikšti kvapo sutrikimu.
Ryšys su ankstyva Alzheimerio ir Parkinsono ligomis paaiškina dalį, bet ne visą, prognozavimo požymį.
Praktinės pasekmės – nepastebėti pavojai, prastesnė mityba, sumažėjęs gerovė – gali dar labiau padidinti riziką.
Apibendrinant, šie mechanizmai daro kvapo praradimą praktiniu ženklu klinikams ir slaugytojams.
Kvapų praradimo klinikinės ir kasdienės pasekmės
Kaip praktinis klinikinis signalas, kvapo praradimas reikalauja dėmesio ne tik dėl jo sensorinių pasekmių: trumpi kvapo testai prie lovos leidžia identifikuoti vyresnio amžiaus suaugusiuosius, kurių trumpalaikis mirtingumas yra žymiai didesnis nei daugelio įprastų diagnozių, ir net nedideli sutrikimai kelia matomą riziką.
Klinikams pacientus galima identifikuoti naudojant trijų minučių trukmės penkių kvapų priverstinio pasirinkimo testą: visiškas anosmija siejama su 39 % penkerių metų mirtingumu, palyginti su 10 % turinčiųjų nesugadintą uoslę; lengvas ar vidutinis praradimas – apie 19 %.
Testavimas yra nebrangus ir praktiškas – nuolatinis praradimas reikalauja grįžtamų priežasčių įvertinimo, atidesnio stebėjimo ir mitybos palaikymo.
Kasdienės pasekmės apima sumažėjusį apetitą, maisto saugos sutrikimus ir didesnę nelaimingų atsitikimų riziką, todėl slaugytojai turi būti budrūs.
Ką reikia išsiaiškinti ateities tyrimuose
Siekiant išsiaiškinti kvapo ir mirtingumo ryšį, ateities tyrimai turi pereiti nuo asociacijos prie priežastinių ir mechanistinių įrodymų. Tyrėjai turėtų gauti 430 NSHAP mirusiųjų mirties priežasties duomenis, kad galėtų nustatyti tarpininkaujančias ligas (demencija, širdies ir kraujagyslių ligos, infekcijos).
Didesnės, jaunesnės ir įvairesnės kohortos turi patikrinti stebėtų mirtingumo skirtumų apibendrinamumą. Tyrimuose turėtų būti naudojami išsamūs, pakartotiniai uoslės matavimai (pvz., 40 punktų testai, anosmija <18/40), siekiant nustatyti laiką, dozės ir reakcijos santykį bei progresavimą.
Mechanistiniams tyrimams reikalingi biologiniai žymenys, neuropatologija ir ekspozicijos duomenys, kad būtų galima įvertinti uostymo nervo įėjimą ir kamieninių ląstelių mažėjimo hipotezes. Galiausiai, tyrimuose turėtų būti įvertinta, ar rutininis uostymo patikrinimas pagerina diagnozę ar rezultatus.
