Kai prieš šešerius metus pirmą kartą išnešiau žirnius į kaimynų kiemą, tikėjausi mandagaus „ačiū” ir tiek. Vietoj to išgirdau klausimą, kuris nuo tada kartojasi kiekvieną vasarą: „Kaip tu juos taip užaugini?”
Iš pradžių nežinojau, ką atsakyti. Man atrodė – žirniai kaip žirniai. Kol vieną dieną paragavau kaimyno užaugintų. Skirtumas buvo toks, lyg lygintum parduotuvės pomidorą su užaugintu ant palangės.
Nuo tada tyliai didžiuojuosi savo derliumi. Ir pagaliau nusprendžiau pasidalinti tuo, ką supratau per tuos metus.
Trys dalykai, kuriuos daugelis daro neteisingai nuo pat pradžių
Pirmoji klaida – vieta. Žirniams reikia pilnos saulės ir gero drenažo. Pusėtinai pavėsinga vieta ar sunki molis – garantuotas kelias į liesas, kietas ankštis.
Antroji – dirvos paruošimas. Neužtenka tiesiog iškasti vagą. Sumaišau kompostą su vermiculitu ir šiuo mišiniu praturtinu griovelius. Tokia dirva kvėpuoja, nesutvinksta po lietaus ir leidžia šaknims lengvai plėstis.
Trečioji – atstumas. Eilutes skiriu bent 40 centimetrų. Taip, atrodo daug vietos „tuščiai”. Bet oras cirkuliuoja, ligos neplinta, o techninė priežiūra tampa malonumu, ne kančia.
Pamirkimas, apie kurį niekas nekalba
Prieš sėją sėklas trumpai pamerkiu amonio molibdato tirpale. Tai aktyvuoja rizobijas – bakterijas, kurios padeda žirniams patiems pasigaminti azotą.
Jei jūsų sode anksčiau neaugo žirniai – papildomai naudokite inokuliantą. Tai specialios bakterijos, kurias uždėsite ant sudrėkintų sėklų. Tolygiai padenkite ir iškart sėkite – bakterijos nemėgsta saulės.
Gylis – 2–3 centimetrai. Ne daugiau. Lengvai sutankinkite žemę, kad sėkla turėtų kontaktą, bet neduskite.
Po sėjos švelniai paliekite. Jokių balų – tik drėgna dirva.
Viena konstrukcija, be kurios neapsieinu
Kai tik daigai pasirodo, statau treliažą. Daugelis laukia, kol žirniai pradeda virsti – ir tada skuba ieškoti lazdelių.
Per vėlu.
Stulpus sukalau tvirtai, tinklą ar siūlą tempiu kas 20–30 centimetrų. Daigai patys randa kelią aukštyn. Jokio pažeidimo, jokio gulėjimo ant žemės, kur laukia pelėsis ir sraigės.
Silpnesnius daigus išretinu be gailesčio. Žinau, skauda. Bet konkurencija dėl šviesos ir oro – tiesus kelias į liesas ankštis.
Laistymo gudrybė, kuri keičia viską
Iki žydėjimo laistau taip, kad drėgmė pasiektų 20 centimetrų gylį. Bet kai tik atsiranda pirmieji žiedai – didinu gylį iki 35 centimetrų.
Vanduo – tik šiltas. Anksti ryte. Šaltas vanduo karštą dieną sukelia šoką, kuris sustabdo augimą.
Kai žirniai pradeda pūstis, pradėjau purkšti kalcio chelatą ant lapų. Tai sumažina įtrūkimus ir daro ankštis tvirtesnes.
Vengiu vandens užtvindymo ir trąšų „bangų”. Per daug azoto – ir turėsite puikius lapus, bet liesas ankštis.
Du mineralai, apie kuriuos pardavėjai nutyli
Žydėjimo pradžioje purškiu borą. Tai nėra brangus preparatas, bet jo poveikis vaisių užsimezgimui – milžiniškas. Be boro dalis žiedų tiesiog nukrenta, taip ir neužmezgę ankščių.
Vidutinėje žydėjimo stadijoje į dirvą įterpiu kalio sulfatą. Būtent kalis suteikia žirniams tą traškumą ir sultingumą, dėl kurio kaimynai stovi eilėje.
Kada rinkti, kad neprarastumėte visko
Renkuosi anksti ryte, kol vėsu. Ankštys turi būti apvalios, bet sėklos viduje – dar minkštos.
Paprastas testas: sulaužykite ankštį. Jei traški, kvepia saldžiai, vidus šviesiai žalias – tobula. Jei minkšta, plikšta ar viduje matyti siūlai – jau per vėlu.
Naudoju švarias žirkles. Neplėšiu rankomis – taip pažeidžiu augalą ir trumpinu derliaus sezoną.
Kaip išsaugoti skonį keliems mėnesiams
Iškart po skynimo blanširuoju 60–90 sekundžių verdančiame vandenyje, tada šoku į ledinį vandenį. Gerai nusausinu, vakuumuoju ir dedu į šaldiklį.
Temperatūra – apie minus 2 laipsniai. Taip žirniai išlaiko traškumą ir skonį kelis mėnesius.
Kaimynai vis klausia, ar parduodu šaldytus. Kol kas – ne. Bet matydamas jų veidus, kai paragauja tiesiai iš ankšties, suprantu – kartais geriausia gudrybė yra tiesiog daryti paprastus dalykus teisingai.
