Ne visi augalai džiaugiasi trąšomis. Kai kuriems iš jų perteklinis maitinimas daro daugiau žalos nei naudos. Štai kurie augalai geriau auga be papildomo tręšimo ir kodėl.
Sukulentai ir kaktusai
Dykumų ir sausringų regionų augalai per tūkstantmečius prisitaikė išgyventi skurdžiausiuose dirvožemiuose. Jų lėtas augimas – ne trūkumas, o išgyvenimo strategija.
Kas nutinka pertręšus? Sukulentai pradeda augti neįprastai greitai, bet audiniai lieka minkšti ir vandeningi. Toks augalas tampa jautrus puviniui, kenkėjams ir temperatūros svyravimams. Taip pat kaupiasi druskos šaknų zonoje – tai gali sukelti šaknų nudegimą.
Konkretūs pavyzdžiai: ečeverijos, hauortijos, alavijas, kaktusai, geldotės, litopsiai.
Ką daryti: Jei labai norite tręšti – darykite tai kartą per metus pavasarį, naudodami specialias kaktusų trąšas, praskiestas dvigubai silpniau nei nurodyta.
Orhidėjos ir kiti epifitai
Epifitai gamtoje auga ant medžių žievės, o ne dirvožemyje. Jie gauna maistines medžiagas iš lietaus vandens, dulkių ir organinių liekanų – labai nedideliais kiekiais.
Kas nutinka pertręšus? Šaknys „nudega” nuo druskų koncentracijos. Lapai gali geltonuoti ar rudėti nuo kraštų. Orhidėjos gali nustoti žydėti.
Konkretūs pavyzdžiai: falenopsės, dendrobiumai, tillandsijos (oro augalai), bromeliniai, kai kurios paparčių rūšys.
Ką daryti: Orhidėjas galima tręšti labai silpnu tirpalu („silpnai kiekvieną savaitę” principas), bet daugelis kolekcininkų sėkmingai augina visai be trąšų. Tillandsijas ir oro augalus geriau visai netręšti.
Vietiniai laukiniai augalai
Lietuvos miškų ir pievų augalai prisitaikę prie vietinio dirvožemio. Perkelti į sodą ir pradėti intensyviai tręšti, jie dažnai praranda savo natūralų charakterį.
Kas nutinka pertręšus? Augalai išauga per dideli, praranda kompaktišką formą, mažiau žydi, tampa jautresni ligoms.
Konkretūs pavyzdžiai: viržiai, šilauogės, bruknės, daugelis vietinių daugiamečių gėlių.
Ką daryti: Sodinkite į rūgštų, nederlingą substratą (ypač erikacėjoms) ir leiskite augti natūraliai.
Augalai su mikoriziniais grybais
Kai kurie augalai sudaro simbiozę su dirvožemio grybais – mikirizą. Grybai padeda augalui įsisavinti maistines medžiagas, mainais gaudami cukrų. Tręšimas šią partnerystę sutrikdo.
Kas nutinka pertręšus? Kai dirvožemyje gausu azoto ir fosforo, augalui nebereikia grybų pagalbos – simbiozė silpnėja. Ilgainiui augalas tampa priklausomas nuo nuolatinio tręšimo.
Konkretūs pavyzdžiai: rododendrai, azalijos, mėlynės, spanguolės, kai kurios pušys.
Ką daryti: Naudokite kompostą vietoj mineralinių trąšų. Jei tręšiate – rinkitės specialias erikacėjų trąšas labai saikingai.
Naujai persodinti augalai
Net ir augalai, kurie paprastai mėgsta trąšas, pirmąsias 4–6 savaites po persodinimo neturėtų būti tręšiami.
Kodėl? Šaknys būna pažeistos ir jautrios. Trąšų druskos gali sukelti papildomą stresą ir „nudeginti” jaunas šaknis.
Ką daryti: Palaukite, kol augalas akivaizdžiai pradeda augti – tai ženklas, kad šaknys atsigavo.
Kaip atpažinti pertręšimą
Jei jau per vėlu ir augalas pertręštas, štai ženklai:
- Rudų ar baltų apnašų ant dirvožemio paviršiaus
- Lapų kraštų rudėjimas ar džiūvimas
- Sustojęs augimas, nors sąlygos geros
- Minkšti, vandeningi stiebai (sukulentams)
- Šaknys rudos, o ne baltos ar šviesios
Pirmoji pagalba: Perpilkite vazoną gausiu kiekiu švaraus vandens, kad išplautumėte druską. Sunkiais atvejais persodinkite į šviežią substratą.
Išvada
Daugiau trąšų nereiškia geriau. Sukulentai, kaktusai, epifitai ir vietiniai miško augalai geriau auga be papildomo maitinimo arba su minimaliu tręšimu kartą per metus.
Prieš tręšiant bet kurį augalą, verta pasidomėti jo kilme. Jei gamtoje jis auga ant uolų, medžių žievės ar skurdžioje dirvoje – trąšos greičiausiai nereikalingos.
