Buvau svečiuose pas draugę, kuri mėgsta eksperimentuoti virtuvėje. Pastatė ant stalo didžiulę salotų lėkštę – žalumynai, pomidorai, sūris. Ir kažkas spalvoto, ko neatpažinau.
„Tai nasturtės žiedai,” – pasakė ji. – „Paragauk.”
Pažiūrėjau į ją kaip į keistą. Gėlės salotose? Rimtai?
Bet paragavau. Ir tas skonis – aštriai pipiriškas, kaip rukola, bet su kažkuo ypatingu – mane sustabdė.
Gėlės, kurias galima valgyti
Draugė tą vakarą atidarė man visą naują pasaulį. Pasirodo, daugybė gėlių yra valgomosios – ir ne tik kaip dekoracija, o kaip pilnavertis ingredientas.
„Svarbiausia – augintos be chemijos,” – paaiškino ji. – „Ir žinoti, kurias galima, o kurias – jokiu būdu.”
Grįžau namo ir pradėjau domėtis. Sužinojau dalykus, kurių niekada nebuvau girdėjęs.
Rožės – taip, tos pačios iš vazos. Žiedlapiai turi sudėtingą, kvapnų skonį. Tinka salotoms, desertams, net gėrimams.
Nasturtės – tos aštriosios, kurias ragavau. Jose vitamino C daugiau nei citrinose.
Medetkos – citrusinio skonio, primena šafraną. Viduramžiais naudotos kaip „vargšų šafranas”.
Našlaitės – švelnios, šiek tiek mėtinio prieskonio. Tobulos desertams.
Dieninės lelijos – saldžios, riešutinės. Azijos virtuvėje naudojamos šimtmečius.
Saugos taisyklės, kurias būtina žinoti
Draugė perspėjo apie kelis dalykus, kurie gali būti pavojingi.
Pirma – tikslus atpažinimas. Ne visos gėlės valgomosios. Kai kurios – nuodingos. Jei nesi tikras – nevalgyk.
Antra – auginimo būdas. Gėlės iš gėlių parduotuvės dažniausiai apdorotos pesticidais. Tokios – tik į vazą, niekada į lėkštę.
Trečia – paruošimas. Kruopščiai nuplauti. Pašalinti žiedkočius ir žiedadulkes – jos gali būti karčios arba sukelti alergiją.
„Geriausia – auginti pačiam,” – pasakė draugė. – „Tada tiksliai žinai, kas ant jų buvo ir kas ne.”
Kaip pradėjau auginti pats
Kitą pavasarį pasodinau pirmąsias valgomąsias gėles. Pradėjau nuo paprasčiausių – nasturtės ir našlaitės. Jos auga beveik bet kur, nereikalauja ypatingos priežiūros, žydi visą vasarą.
Dirva – maistinga, gerai drenuojama. Saulės – 6-8 valandas per dieną. Jokių pesticidų, jokių cheminių trąšų.
Po mėnesio turėjau pirmuosius žiedus. Dėjau į salotas, ant sumuštinių, net į gėrimus su vandeniu ir citrina.
Antrą sezoną pridėjau medektas ir rožes. Medetkos pasirodė ypač naudingos – ne tik valgomosios, bet ir atbaido kai kuriuos kenkėjus nuo daržovių.
Trys receptai, nuo kurių pradėti
Jei nori pabandyti – štai paprasčiausi būdai:
Salota su nasturtėmis. Mišrios salotos, vyšniniai pomidorai, feta, alyvuogių aliejus. Viršuje – nasturtių žiedai. Pipiriškas kontrastas su sūriu – nepakartojamas.
Rožių žiedlapiai su jogurtu. Natūralus jogurtas, šaukštas medaus, sauja šviežių rožių žiedlapių. Paprastas desertas, kuris atrodo kaip iš restorano.
Vanduo su medetkomis. Šaltas vanduo, citrinos griežinėliai, keletas medetkų žiedų. Gaivinantis, gražus, sveikas.
Kas pasikeitė mano sode
Dabar mano sode gėlės turi dvigubą paskirtį. Džiugina akį ir keliauja į lėkštę.
Svečiai vis dar stebi, kai dedu žiedus į patiekalus. Bet po pirmojo kąsnio – klausimas tas pats: „Kur galiu nusipirkti tokių sėklų?”
Visą gyvenimą maniau, kad gėlės – tik dekoracija. Pasirodo, jos gali būti daug daugiau.
Reikėjo tik vieno vakarėlio pas draugę, kad tai suprasčiau.
Ko išmokau per du sezonus
Dabar žinau kelis dalykus, kurių pradžioje nežinojau.
Skink ryte. Žiedai ryškiausi ir gaiviausi anksti, kol saulė neišdžiovino.
Nelauk per ilgai. Kai žiedas pradeda vysti – jis jau ne toks skanus. Geriau skinti šiek tiek per anksti nei per vėlai.
Eksperimentuok. Kai kurie deriniai veikia, kai kurie – ne. Nasturtės su sūriu – puiku. Rožės su pipirais – keista. Sužinosi tik bandydamas.
Ir paskutinis dalykas – dalink su kitais. Kai duodi kaimynei nasturtių sėklų ir pasakai, kad jas galima valgyti, jos veidas būna vertas viso sezono darbo.
slug: valgomosios-geles-nasturtes-rozes-salotu-receptai
