Dvidešimt penki laipsniai – ir vaikas vėl serga
Kiekvieną kartą, kai anūkas Lukas atvažiuodavo pas mane savaitgaliui, po poros dienų pradėdavo čiaudėti ir kosėti. Galvojau – gal vėjas pūtė, gal basas vaikščiojo ant šaltų grindų, gal ledų per daug suvalgė parke. Kaltinau viską, tik ne save ir savo namus.
Dukra pradėjo net vengti leisti vaiką pas mane ilgesniam laikui. Sakė: „Mama, kiekvieną kartą jis grįžta peršalęs. Gal pas tave skersvėjis koks?”
Kol vieną kartą nuvežė Luką pas pediatrę Dalią ir papasakojo, kad vaikas dažniausiai suserga būtent po savaitgalių pas močiutę. Gydytoja išklausė, apžiūrėjo vaiką ir uždavė netikėtą klausimą: „O kokia temperatūra močiutės namuose naktį?”
Dukra paskambino man ir paklausė tą patį. Atsakiau: „Na, šilta. Gal dvidešimt keturi, dvidešimt penki laipsniai. Kartais net daugiau įjungiu, kad vaikas tikrai nesušaltų naktį.”
„Mama, pediatrė sako, kad būtent tai ir yra problema”, – pasakė dukra rimtai.
Nesupratau ir supykau. Kaip šiluma gali kenkti? Juk šalta – blogai, vaikas sušals ir susirgs. Vadinasi, šilta – gerai. Taip visą gyvenimą galvojau ir taip mane mokė mano mama.
Pediatrė Dalia paaiškino dukrai, o ta – man: „Optimali miego temperatūra vaikams – aštuoniolika devyniolika laipsnių. Kai per šilta, vaikas prakaituoja, paskui atsikloja, nusimeta antklodę, atvėsta ir organizmas neatsispiria infekcijoms. Be to, per šiltas oras džiovina gleivinę – nosį, gerklę, bronchus. Tada virusams ir bakterijoms daug lengviau įsikurti.”
Aštuoniolika laipsnių – ir vaikas pagaliau sveikas
Pirma reakcija buvo pasipriešinimas. Aštuoniolika laipsnių? Juk tai šalta! Vaikas tikrai sušals ir dar labiau susirgs. Bet dukra paprašė bent kartą pabandyti ir patikrinti, ar pediatrė teisi.
Kitą savaitgalį sumažinau temperatūrą iki devyniolikos laipsnių. Lukui uždėjau šiltesnę medvilninę pižamą ir storesnę antklodę. Visą naktį baiminausi, kas kelis kartus ėjau tikrinti, ar vaikas nesušalo, ar nenusimetė antklodės.
Ryte vaikas atsikėlė pailsėjęs ir linksmas. Per visą savaitgalį – jokio čiaudėjimo, jokio kosulio, jokio slogos. Pirmas kartas per dvejus metus, kai jis grįžo namo sveikas.
Vyras, kai pasakiau apie temperatūrą, sumurmėjo: „Tai dabar šalsime dėl kažkokių teorijų? Man ir taip šalta.” Bet kai pamatė, kad anūkas negrįžo namo peršalęs nei tą savaitgalį, nei kitą, pripažino: „Gal ta pediatrė vis dėlto žino, ką sako. Jei veikia – tegul būna.”
Sesuo irgi pabandė – rezultatas tas pats
Paskambinau seseriai, kuri irgi reguliariai priima anūkus. Papasakojau viską, ką sužinojau. Ji atsakė: „Pas mane visada dvidešimt trys laipsniai minimum. Ir taip, vaikai dažnai serga po savaitgalių pas mane. Bet aš galvojau, kad iš darželio virusą atneša.”
Pasiūliau pabandyti sumažinti temperatūrą. Po mėnesio pati paskambino nustebusi: „Žinai, veikia. Anūkė praėjusį savaitgalį visai nesusirgo. Pirmą kartą per pusę metų. Nebegaliu patikėti, kad taip paprasta.”
Pediatrė Dalia, kai dukra jai papasakojo apie rezultatus, pridūrė dar vieną svarbų dalyką: „Daugelis senelių galvoja, kad kuo šilčiau, tuo geriau ir saugiau. Bet vaikai nėra šiltnamio augalai. Jiems reikia vėsesnio oro miegui ir judėjimui. Tai stiprina imuninę sistemą natūraliai.”
Dabar kiekvieną kartą, kai Lukas atvažiuoja, termostatas nustatytas į devyniolika laipsnių. Jis miega ramiai, nesiprakaituoja, neatsikloja naktį. Ir svarbiausia – negrįžta namo su sloga ar kosuliu.
Kartais tai, ką darome iš meilės ir rūpesčio, iš tikrųjų kenkia. Tiesiog niekas mums to nepaaiškina, ir mes kartojame tas pačias klaidas kaip mūsų tėvai ir seneliai.
