Stovėjau prie šiukšliadėžės, rankoje – tuščias tinklelis nuo svogūnų. Įprastas gestas, kurį kartojau šimtus kartų. Kol teta Zita, užėjusi kavos, paklausė: „Ką tu darai?”
„Metu šiukšles,” atsakiau automatiškai.
Ji pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau ką tik paskelbusi, kad dedu pinigus į krosnį. „Duok man tą tinklelį,” pasakė ji ramiai. „Ir sėsk – turiu tau kai ką parodyti.”
Tą popietę sužinojau, kad visą gyvenimą mečiau į šiukšliadėžę daiktą, kuris galėjo išspręsti bent penkias problemas mano namuose. Ir ne tik mano – tikriausiai ir jūsų.
Kodėl bulvės ir obuoliai pūva per greitai
Pirmiausia teta Zita nuvedė mane prie savo sandėliuko. Ten, pakabinti ant kabliukų, kabojo dešimtys svogūnų tinklelių – vieni su bulvėmis, kiti su obuoliais, treti su česnakais.
„Žiūrėk,” pasakė ji, parodydama į bulves. „Šitos čia nuo rudens. Dar nė viena nesupuvo.”
Paklausiau, kaip tai įmanoma. Mano bulvės sandėliuke pradeda dygti ir minkštėti jau po mėnesio.
Atsakymas pasirodė paprastas: ventiliacija. Plastikiniuose maišuose ar uždarose dėžėse drėgmė kaupiasi ir neturi kur išgaruoti. Susidaro idealios sąlygos pelėsiui ir puvimui. O tinklelis kvėpuoja – oras cirkuliuoja iš visų pusių, drėgmė neužsilaiko, ir daržovės išlieka sausos bei šviežios.
Tą patį principą ji taiko obuoliams. Supila juos į tinklelį, pakabina vėsioje vietoje – ir jie išsilaiko kelis mėnesius be jokių specialių sąlygų. Tiesiog oras ir vėsa.
Kaip nustojau ieškoti kojinių po visą skalbyklę
Kitas tetos Zitos triukas mane pribloškė dar labiau. Ji paėmė tuščią tinklelį ir paklausė: „Kur dingsta tavo kojinės skalbyklėje?”
Nusijuokiau, nes tai – amžina problema. Įdedu porą, išimu vieną. Kur dingsta antroji – mokslas dar neišaiškino.
„Sudėk kojines į tinklelį prieš skalbimą,” pasakė ji. „Užrišk ir mesk į būgną. Visos liks kartu.”
Tai buvo taip paprasta, kad pasijutau kvailai. Kodėl pati nesugalvojau? Dabar turiu atskirą tinklelį baltoms kojinėms, atskirą – spalvotoms. Po skalbimo tiesiog ištraukiu, atrišu, ir visos poros kartu. Jokių paieškų, jokių vienišų kojinių stalčiuje.
Tas pats metodas veikia su smulkiais drabužiais – kūdikių kojinytėmis, moteriškomis kelnaitėmis, bet kuo, kas linkę pasimesti ar susipinti skalbyklėje.
Trys minutės – ir stalčius tvarkingas
Teta Zita yra tvarkos maniakas. Jos stalčiai atrodo kaip iš žurnalo. Kai paklausiau, kaip ji tai pasiekia, ji vėl išsitraukė tinklelius.
„Matai,” parodė ji kosmetikos stalčių. „Kiekviena kategorija – atskirame tinklelyje.”
Lūpų dažai – viename. Šešėliai – kitame. Šepetėliai – trečiame. Visi tinkleliai permatomi, todėl iš karto matai, kas kur. Nereikia raustis po visą stalčių, ieškant to vieno pieštuko.
Tą patį ji daro su vaikų smulkiais žaislais, su siuvimo reikmenimis, su vaistinėle. Bet kur, kur susikaupia daug mažų daiktų, kurie linkę išsibarstyti – tinklelis išsprendžia problemą.
Ir svarbiausia – tai nieko nekainuoja. Kiekvieną savaitę nusiperkame svogūnų ar bulvių, ir kiekvieną savaitę gauname naują organizavimo įrankį nemokamai.
Kodėl mano avietės nebenubėga į kriauklę
Dar vienas triukas, kuris pakeitė mano virtuvę – daržovių ir uogų plovimas tinklelyje. Ypač su smulkiomis uogomis – avietėmis, šilauogėmis, serbentais.
Anksčiau plovimas buvo tikra kančia. Uogos rieda į visas puses, krenta į kriauklę, įstringa tarp grotelių, dalis nubėga į kanalizaciją. Po plovimo likdavo perpus mažiau nei prieš.
Dabar tiesiog supilu uogas į tinklelį, palaikau po tekančiu vandeniu, papurtau – ir viskas. Vanduo laisvai prateka, o uogos lieka saugiai viduje. Jokių nuostolių, jokio nervinimosi.
Su lapinėmis daržovėmis – salotos, špinatai, rukola – tas pats. Įdedu į tinklelį, paplaukiu, pakabinu virš kriauklės, kad nuvarvėtų. Galima net centrifugoje apsukti – tinklelis atlaikys.
Kaip apsaugau daigus be jokios chemijos
Pavasarį teta Zita mane nustebino dar kartą. Atėjau į jos sodą ir pamačiau keistą vaizdą – virš jaunų daigų buvo užmesti svogūnų tinkleliai, pritvirtinti kuoliukais.
„Nuo paukščių,” paaiškino ji. „Ir nuo drugių, kurie deda kiaušinėlius.”
Idėja geniali. Tinklelis praleidžia šviesą ir vandenį – augalams nieko netrūksta. Bet smulkūs vabzdžiai ir paukščiai negali prieiti prie lapų. Jokių cheminių purškalų, jokių brangių apsauginių tinklų iš parduotuvės.
Kai daigai paaugo ir sustiprėjo, tinklelius nuėmė ir panaudojo kitur. Galima plauti ir naudoti kelis sezonus iš eilės. Vienas tinklelis nuo svogūnų tarnauja metus ar ilgiau.
Kaimynė, pamačiusi šį triuką, pradėjo prašyti, kad teta Zita jai parinktų tinklelių. Dabar visos gatvės sodininkai juos renka vietoj išmetimo.
Viena klaida, kurios reikia vengti
Per pirmus mėnesius, kai pradėjau rinkti tinklelius, padariau vieną klaidą. Sudėjau visus į vieną krūvą, neišplovusi. Po kelių savaičių jie pradėjo dvokti – svogūnų likučiai supuvo.
Teta Zita išbarė mane kaip mažą: „Prieš dedant į stalčių – visada išplauk ir išdžiovink.”
Dabar turiu sistemą. Tuščią tinklelį iš karto išskalau po tekančiu vandeniu, pakabinu nudžiūti ant kabliuko prie kriauklės. Kai išdžiūsta – sulankstau ir dedu į specialų stalčiuką. Švarūs, sausi, paruošti naudojimui.
Kita klaida – bandymas naudoti pernelyg didelius tinklelius smulkiems daiktams. Jei tarpai per dideli, mažos detalės iškrenta. Tokius tinklelius palikau bulvėms ir obuoliams, o smulkiems daiktams naudoju tuos, kuriuose buvo supakuoti česnakai ar smulkūs svogūnėliai.
Kiek tinklelių reikia namams
Per metus vidutinė šeima surenka keliasdešimt svogūnų ir bulvių tinklelių. Daugiau nei užtenka visoms reikmėms.
Mano paskirstymas dabar atrodo taip: penki–šeši didesni tinkleliai – sandėliuke daržovėms ir vaisiams. Trys–keturi vidutiniai – skalbyklei ir smulkių daiktų plovimui. Dešimt mažesnių – organizavimui stalčiuose ir spintose. Dar keli – sode, pasiruošę pavasariui.
Ir jei kažkuris susidėvi ar susipainioja be vilties – tiesiog išmetu ir pakeičiu nauju. Jų vis tiek ateina daugiau nei suvartoju.
Ko išmokau iš tetos Zitos
Dabar kiekvieną kartą, kai imu išmesti kažką „nereikalingo”, sustoju ir pagalvoju – ar tikrai tai šiukšlė? Ar gal tai įrankis, kurio dar neatradau?
Teta Zita užaugo laikais, kai niekas nebuvo švaisoma. Kiekvienas daiktas turėjo antrą, trečią, dešimtą gyvenimą. Mes pamiršome šį požiūrį, nes parduotuvėse viskas lengvai prieinama. Bet gal kartais verta prisiminti.
Svogūnų tinkleliai – tik vienas pavyzdys. Kas žino, kiek dar tokių „šiukšlių” mes išmetame kasdien, net nepagalvoję, kad jos galėtų mums tarnauti.
Nuo tos popietės su teta Zita praėjo dveji metai. Dabar aš pati sustabdau drauges, kai jos ruošiasi išmesti tinklelį. Ir matau tą patį nustebusį žvilgsnį, kurį kažkada turėjau pati.
