Naujausi tyrimai atskleidė, kad ne tik bendras svoris, bet ir svorio priaugimo įpročiai gali nuspėti diabeto riziką likus daugeliui metų iki diagnozės nustatymo. Mokslininkai nustatė, kad greitas svorio padidėjimas, viršijantis 10 kg per šešis mėnesius, yra glaudžiai susijęs su atsparumo insulinui išsivystymu. Laikas taip pat svarbus – ypač didelę riziką kelia svorio padidėjimas vaikystėje, paauglystėje ir įpusėjus pilnametystei. Visceraliniai riebalai, besikaupiantys aplink organus, turi didesnę įtaką jautrumui insulinui nei poodiniai riebalai. Šios išvados rodo, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, siekdami veiksmingesnės prevencijos, turėtų stebėti svorio trajektorijas, o ne orientuotis tik į KMI ribas.
Nauji tyrimai, keičiantys mūsų supratimą apie diabeto riziką
Naujausi tyrimai smarkiai pakeitė medikų bendruomenės supratimą apie tai, kokią įtaką svorio padidėjimas turi diabeto rizikai. Mokslininkai nustatė, kad ne tik bendra kūno masė, bet ir svorio priaugimo modelis ir laikas atlieka esminį vaidmenį nustatant polinkį sirgti diabetu.
Naujoviški duomenys atskleidė, kad greiti svorio svyravimai sukelia medžiagų apykaitos pokyčius, kurie gali įvykti daugelį metų prieš diabetą. Dabar mokslininkai pripažįsta, kad riebalų pasiskirstymas,ypač visceraliniai riebalai, susikaupę aplink organus, daro didelę įtaką jautrumui insulinui, palyginti su poodiniais riebalais.
Šis patobulintas supratimas leidžia gydytojams sukurti labiau individualizuotas rizikos vertinimo priemones, peržengiant vien KMI apribojimus ir pereinant prie išsamaus medžiagų apykaitos profilio sudarymo, kad būtų galima anksčiau imtis intervencijos.
Kritiniai svorio augimo modeliai, signalizuojantys apie būsimas medžiagų apykaitos problemas
Remdamiesi besikeičiančiu supratimu apie svorį ir diabeto riziką, mokslininkai nustatė konkrečius svorio augimo modelius, kurie įspėja apie medžiagų apykaitos sutrikimus.
Tyrimai atskleidė, kad staigūs svorio svyravimai, ypač kai per šešis mėnesius priaugama daugiau kaip 4,5 kg, yra glaudžiai susiję su atsparumo insulinui išsivystymu. Be to, centrinis riebalinis sluoksnis, t. y. riebalai, besikaupiantys ties viduriu, yra svarbesnis rizikos veiksnys nei lygiavertis svoris, pasiskirstęs kitose vietose.
Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad ne tik absoliutus svoris, bet ir svorio trajektorija suteikia esminės prognostinės informacijos.
Asmenims, kurie patiria „svorio svyravimus” (nuolatinį svorio kritimą ir jo susigrąžinimą), gliukozės reguliavimas sutrinka net ir esant normaliam KMI. Šis modelio atpažinimas leidžia anksčiau įsikišti, kol išryškėja tradiciniai diagnostiniai žymenys.
Kaip svorio pokyčių laikas veikia cukrinio diabeto vystymąsi
Kaip svorio pokyčių laikas turi įtakos diabeto vystymuisi
Svorio priaugimo laikas per visą gyvenimą yra trys kritiniai laikotarpiai, kai riebalinio audinio pokyčiai daro didelę įtaką diabeto rizikai. Tyrimai rodo, kad ankstyvojoje vaikystėje, paauglystėje ir suaugusiojo amžiaus viduryje svorio svyravimai daro didelę įtaką būsimai medžiagų apykaitos sveikatai.
Greitas svorio augimas ankstyvoje vaikystėje susijęs su beta ląstelių disfunkcija vėlesniame amžiuje. Panašu, kad nutukimas paauglystėje pagreitina atsparumą insulinui.
Didžiausią susirūpinimą kelia vidutinio amžiaus žmonių priaugtas svoris, kuris, kaip rodo tyrimai, gali sumažinti gliukozės toleravimą vos per 24-36 mėnesius.
Mokslininkai pastebėjo, kad net nedidelis svorio padidėjimas (5-7 %) šiais laikotarpiais gali sukelti uždegimines kaskadas, kurios išlieka ilgai po to, kai svoris stabilizuojasi, ir sukuria metabolinę atmintį, dėl kurios atsiranda polinkis sirgti diabetu.
Daugiau nei KMI: Iš naujo apibrėžti rizikos rodiklius ankstyvajam nustatymui
Nors kūno masės indeksas (KMI) ilgą laiką buvo standartinis nutukimo vertinimo rodiklis, nauji tyrimai rodo, kad jis turi didelių trūkumų prognozuojant diabeto riziką. Dabar mokslininkai akcentuoja alternatyvius rodiklius, kurie gali tapti ankstyvais įspėjamaisiais ženklais.
Riebalų pasiskirstymo modeliai, ypač visceralinių riebalų sankaupos, leidžia tiksliau įvertinti riziką nei vien KMI.
Be to, svorio trajektorija– svorio pokyčių laikui bėgant pobūdis ir greitis – pasirodė esanti stiprus diabeto išsivystymo prognozės rodiklis.
Mokslininkai taip pat tiria biocheminius žymenis, įskaitant atsparumo insulinui matavimus ir uždegiminius biomarkerius, kurie gali pranešti apie diabeto riziką prieš pasireiškiant klinikiniams simptomams.
Šie patobulinti metodai leidžia labiau individualizuoti rizikos stratifikaciją ir taikyti ankstyvesnes prevencines intervencijas.
Praktinė reikšmė sveikatos priežiūros atrankinei patikrai ir stebėsenai
Dėl šios diabeto rizikos rodiklių pažangos būtina iš esmės keisti sveikatos priežiūros patikros protokolus.
Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turėtų reguliariai stebėti svorio trajektorijos modelius, o ne vien orientuotis į KMI ribas. Įtraukus svorio kitimo greičio matavimus į elektroninius sveikatos įrašus, būtų galima automatizuotai žymėti riziką pacientams, kuriems būdingi susirūpinimą keliantys modeliai.
Reguliarus svorio dokumentavimas įprastų vizitų metu, net ir iš pažiūros sveikiems asmenims, tampa labai svarbus nustatant asmeninius atskaitos taškus.
Gydytojai turėtų apsvarstyti galimybę dažniau tirti gliukozės kiekį pacientams, kuriems sparčiau auga svoris, nepriklausomai nuo jų absoliutaus KMI. Toks aktyvus požiūris galėtų iš esmės pagerinti ankstyvosios intervencijos pastangas ir, laiku pakeitus gyvenimo būdą ar taikant prevencinį gydymą, sumažinti sergamumą cukriniu diabetu.
Svorio modelio atpažinimu pagrįstos prevencijos strategijos
Keletas įrodymais pagrįstų prevencijos strategijų atsiranda atpažinus konkrečius svorio augimo modelius, susijusius su diabeto rizika. Stebint svorio svyravimus, ypač greitą priaugimą, viršijantį 5 % kūno svorio per šešis mėnesius, galima anksti įsikišti.
Reguliarūs liemens apimties matavimai padeda nustatyti centrinį riebalinį sluoksnį – stipresnį diabetą prognozuojantį rodiklį nei vien KMI.
Gyvenimo būdo modifikacijos, nukreiptos į nustatytus modelius, apima individualius mitybos planus, orientuotus į mažai glikemijos turinčius maisto produktus ir protarpinio badavimo režimus, pritaikytus metaboliniams profiliams.
Fizinio aktyvumo protokolai, kuriuose akcentuojamos pasipriešinimo ir aerobikos treniruotės, gali būti skirti būtent visceralinių riebalų kaupimosi modeliams.
Skaitmeninėse sveikatos priežiūros priemonėse dabar naudojami modelių atpažinimo algoritmai, kurie įspėja asmenis apie susirūpinimą keliančias svorio trajektorijas, kol dar neperžengtos klinikinės ribos.
