Dešimt metų maniau, kad mano šuo tiesiog toks – šiek tiek atšiaurus, ne itin mėgstantis glamones. Kol kinologė per vieną pamoką parodė, ką darau ne taip.
Ji stebėjo, kaip sveikinu savo augintinį grįžusi namo. Pasilenkiau, paglostiau per galvą, pabučiavau į nosį. Šuo pakentė, bet ausis turėjo prigludusias, žvilgsnis – į šoną.
„Matote jo reakciją?” – paklausė kinologė. „Jis ne mėgaujasi. Jis toleruoja.”
Septynios klaidos, kurias daro beveik visi
Per daug lietimo per galvą. Šunys teikia pirmenybę švelniam glostymui palei nugarą ir šonus. Galvos viršus – jautri zona, kur nuolatinis kontaktas sukelia diskomfortą, ne malonumą. Daugelis augintinių tiesiog pakenčia, nes myli šeimininkus.
Tiesioginis žvilgsnis į akis. Žmonėms tai reiškia artumą ir sąžiningumą. Šunims – grėsmę arba dominavimą. Ilgas tiesioginis žiūrėjimas aktyvina jų gynybinius instinktus. Saugesnis būdas – švelnūs mirktelėjimai ir netiesioginis žvilgsnis.
Pūtimas į veidą. Kai kurie tai daro žaisdami ar norėdami atkreipti dėmesį. Šunys interpretuoja kaip grėsmės signalą. Jautrūs nosies receptoriai ir akys reaguoja stresiškai. Pakartotiniai atvejai sukelia ilgalaikį nepasitikėjimą tuo konkrečiu žmogumi.
Aprengimas be reikalo. Šunys neturi evoliucinio prisitaikymo nešioti drabužius. Audiniai riboja judėjimą, trikdo termoreguliaciją, kai kurios medžiagos dirgina odą. Jei lauke ne šaltis – drabužis sukelia daugiau streso nei naudos.
Garsūs triukšmai. Šunų klausa keturis kartus jautresnė už žmonių. Dulkių siurblys, fejerverkai, perkūnija – jiems tai neurologinis perkrovimas, ne tiesiog nemalonus garsas. Tyliose erdvėse šunys jaučiasi saugesni.
Stiprūs kvapai. Kvepalai, valymo priemonės, kai kurie maisto produktai – šunų uoslė pranoksta mūsų šimtus kartų. Tai, kas mums subtilu, jiems gali sukelti pykinimą ir dezorientaciją.
Ilga vienatvė. Šunys – socialiniai gyvūnai. Ilgėjanti izoliacija kelia kortizolį – streso hormoną. Atsiranda destruktyvus elgesys, perteklinis lojimas, kartais net savęs žalojimas.
Kaip atpažinti, kad šuo jaučia stresą
Kinologė išmokė stebėti tris pagrindinius požymius.
Pirma – kūno kalba. Atgal priglaustos ausys, užversta uodega tarp kojų, išsiplėtusios akys. Įtempta laikysena, tarsi ruošiantis bėgti.
Antra – perkeliamasis elgesys. Kai šuo staiga pradeda intensyviai uostyti žemę, kasytis ar žiovauti – tai ne nuobodulys. Tai būdas nukreipti vidinę įtampą.
Trečia – vokalizacijos pokyčiai. Kūkčiojimas, neįprastas lojimas arba staigi tyla situacijose, kur anksčiau reaguodavo. Bet koks ryškus nukrypimas nuo įprasto elgesio signalizuoja diskomfortą.
Ką pakeičiau po tos pamokos
Nebepučiu jam į veidą – niekada. Nebežiūriu tiesiai į akis ilgiau nei sekundę. Glostau per šonus ir nugarą, ne per galvą.
Dulkių siurblį įjungiu tik kai jis kitame kambaryje su uždarytomis durimis. Stiprių kvapų vengiu visur, kur jis būna.
Bet didžiausias pokytis – supratau skirtumą tarp toleravimo ir mėgavimosi. Mano šuo manęs nekentė – jis tiesiog negalėjo pasakyti, kas jam nepatinka. Dabar žinau, kaip skaityti jo signalus.
Kaip reagavo augintinis
Per kelias savaites pastebėjau pokytį. Jis pradėjo pats artintis dažniau. Anksčiau ateidavo tik paprašytas – dabar ateina tiesiog pabūti šalia.
Kai grįžtu namo, nebėra to „toleravimo” žvilgsnio. Uodega juda laisvai, ausys pakeltos į priekį.
Kinologė buvo teisi: kai nustojame daryti tai, kas šuniui nemalonu, jis pradeda rodyti tai, kas jam iš tiesų patinka. Ir tas skirtumas – neįkainojamas.
