Senelis stovėjo prie lysvės ir žiūrėjo, kaip skruzdėlės eina viena paskui kitą — ilga, tvarkinga kolona nuo obelies iki braškių. Jų buvo tiek, kad takas atrodė gyvas.
„Žinai, ką reikia daryti?” — paklausė jis, net nepakeldamas galvos. — „Česnaką.”
Pagalvojau — juokauja. Bet po trijų dienų nė vienos skruzdėlės toje vietoje nebeliko.
Kodėl skruzdėlės sode — ne tik nemalonumas
Jos ne šiaip vaikšto. Jos augina amarus. Saugo juos. Ir mainais gauna medų — saldų amarų išskiriamą skystį. Kuo daugiau skruzdėlių — tuo daugiau amarų. Kuo daugiau amarų — tuo silpnesni augalai.
Be to, skruzdėlės griaužia stiebus, pumpurus, uogas. Kasa prie šaknų — trikdo maisto medžiagų įsisavinimą. Viena kolonija gali pridaryti daugiau žalos nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Jos ne kenkėjos,” — pasakė senelis. — „Jos — ūkininkės. Ir jų ūkis — tavo sodas.”
Česnako vanduo — paprasčiausia priemonė
Viena sutrinta česnako galva. Litras vandens. Mirkote kelias valandas. Tada supilate tiesiai ant skruzdėlyno ir palei aktyvius takus. Geriausiai veikia sutemus — kai kolona grįžta namo.
Česnako kvapas sutrikdo takų atpažinimą. Skruzdėlės praranda orientyrą ir nustoja naudoti tą maršrutą. Po dviejų trijų kartojimų — takas miršta.
Metodas visiškai saugus augalams, naminiais gyvūnams ir naudingoms bičių populiacijoms. Tai jo didžiausias privalumas prieš cheminius insekticidus.
Aromatiniai barjerai — antras sluoksnis
Česnako vanduo nutraukia takus. Bet kad skruzdėlės negrįžtų — reikia barjerų. Mėta, cinamonas, pelynas, kiečiai — sausos šių augalų dalys, padėtos prie lizdų, pamatų ar medžių kamienų.
Svarbu — naudoti sausas. Drėgni likučiai greitai išsisklaido arba palieka dėmių. Sausos priemonės kvepia ilgiau ir veikia stabiliau.
„Aš pabarstydavau cinamono prie obelies kamieno,” — prisiminė senelis. — „Ir skruzdėlės apeidavo ją kaip tvorą.”
Kai natūralūs būdai nepadeda — boro rūgštis
Jei kolonija didelė ir atspari kvapams — boro rūgšties masalai. Sausas mišinys padedamas šalia takų ar lizdo įėjimų. Darbinės skruzdėlės neša masalą atgal — ir per kelias dienas paveikiama visa kolonija.
Bet čia reikia atsargumo. Boro rūgštis pavojinga naminams gyvūnams ir mažiems vaikams. Masalą dėkite tik ten, kur jie neprieis — po lentomis, po vazonais, uždengtose vietose. Ir niekada — šalia maistinių augalų.
Kad negrįžtų
Maisto likučius — valyti iš karto. Plyšius prie pamatų — sandarinti. Drėgną mulčią — tikrinti. Ir kas porą savaičių — apžiūrėti senus takus.
Senelis sakydavo: „Skruzdėlės grįžta ne todėl, kad stiprios. O todėl, kad mes pamiršome.” Po šios vasaros — nebepamirštu.
