Trauma sukuria universalius kančios modelius, nesvarbu, ar tai būtų karo veiksmai, ar asmeninė krizė. Mokslininkai, tyrinėjantys pabėgėlius, nustatė tris kritinius atsigavimo etapus, kurie dabar taikomi platesniam psichologiniam gydymui. Saugumo įtvirtinimas sudaro pagrindą, po kurio seka bendras patirtų išgyvenimų apdorojimas. Paskutinis etapas apima tapatybės atkūrimą ir prasmės kūrimą, todėl aukos tampa savo pačių atsigavimo veikėjais. Nuosekliai praktikuojant šiuos etapus ugdomas atsparumas kasdienėms nesėkmėms. Įrodymai rodo, kad ekstremalios traumos atsigavimas ir gijimas po įprastų gyvenimo sutrikimų yra nepaprastai panašūs.
Universali traumos prigimtis: Nuo karo zonų iki asmeninių krizių
Trauma pasireiškia įvairiose žmonių patirtyse, peržengiant geografines, kultūrines ir socialines bei ekonomines ribas. Nors dažnai sunkias traumas siejame su karo pabėgėliais ir katastrofas išgyvenusiais žmonėmis, tyrimai rodo, kad kasdienės asmeninės krizės sukelia panašias neurobiologines reakcijas.
Nesvarbu, ar žmonės patiria persikėlimą dėl konflikto, ar išgyvena stichines nelaimes, ar staiga praranda mylimą žmogų, jiems būdingi universalūs reakcijos į šoką modeliai. Smegenų grėsmės aptikimo sistemos suaktyvėja panašiai, nepriklausomai nuo traumuojančio konteksto.
Šis universalumas reiškia, kad ekstremaliomis sąlygomis, pavyzdžiui, pabėgėlių stovyklose, sukurtus veiksmingus atsigavimo metodus galima pritaikyti asmenims, įveikiantiems asmenines traumas stabilioje aplinkoje.
Pirmas žingsnis: saugumo kūrimas po šoko
Iškart po šoko reikia užtikrinti pagrindinį saugumą, nes tai yra pagrindinis žingsnis siekiant atsigauti. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia užtikrinti fizinį saugumą – pastogę, maistą, vandenį ir apsaugą nuo tolesnės žalos – ir tik tada galima pradėti psichologinį gijimą.
Traumos specialistai pastebi, kad organizmo reakcijos į stresą sistema suaktyvėja tol, kol šie pagrindiniai poreikiai nepatenkinami. Tokios paprastos priemonės kaip antklodės, ramios erdvės ir nuspėjama tvarka padeda sureguliuoti įsitempusią nervų sistemą.
Tiek pabėgėliams, tiek traumą išgyvenusiems asmenims saugumo kūrimas dažnai reiškia, kad reikia užmegzti ryšius su palaikančiais kitais žmonėmis, kurie gali suteikti praktinę pagalbą ir emociškai sulaikyti. Šis socialinis palaikymas leidžia sukrėstam asmeniui pradėti tvarkyti savo patirtį ir netapti pakartotinai traumuotam.
Antras žingsnis: emocinių žaizdų apdorojimas pasitelkiant bendruomenės paramą
Užtikrinę saugumą, asmenys gali pradėti tvarkyti savo emocines žaizdas. Pabėgėlių bendruomenių tyrimai atskleidžia, kad gijimas retai vyksta izoliuotai.
Bendruomenės parama yra esminis trauminės patirties patvirtinimas. Kai išgyvenusieji dalijasi savo istorijomis palaikančioje aplinkoje, jie išlaisvina skausmą, kuris kitu atveju galėtų likti įkalintas viduje. Šis procesas padeda normalizuoti reakcijas į neįprastas aplinkybes.
Efektyvus bendruomeninis apdorojimas apima:
- Diskusijos mažose grupėse su apmokytais tarpininkais.
- Kultūriniai ritualai, kuriais pripažįstamas kolektyvinis sielvartas
- Kūrybinė išraiška per meną ar pasakojimą
- Reguliarūs bendruomenės susibūrimai, stiprinantys priklausomybę
Šie metodai padeda išgyvenusiems asmenims integruoti trauminę patirtį ir atkurti socialinius ryšius, kuriuos šokas dažnai nutraukia.
Trečias žingsnis: Tapatybės atkūrimas ir naujos prasmės ieškojimas
Trečiasis žingsnis: Tapatybės atkūrimas ir naujos prasmės ieškojimas
Sužinoję apie saugumą ir kolektyviai apdoroję emocijas, išgyvenusieji susiduria su sudėtinga užduotimi atkurti savo tapatybės pagrindą. Šis etapas apima traumos integravimą į nuoseklų gyvenimo pasakojimą ir naujų prasmės šaltinių kūrimą.
Sėkmingas tapatybės atkūrimas dažnai apima:
- atkurti ryšį su kultūriniais papročiais ir paveldu
- ankstesniuose darbuose įgytų perkeliamų įgūdžių nustatymas
- Prisidėti prie bendruomenės veiklos dirbant savanorišką darbą
- prasmės kūrimas padedant kitiems, turintiems panašią patirtį
- kurti realistiškus ateities tikslus, suderintus su naujomis aplinkybėmis.
Tyrimai rodo, kad pabėgėliai, kurie randa tikslą tarnaudami kitiems, patiria didesnį psichologinį gijimą ir atsparumą, o savo aukos statusą keičia į vaidmenį prasmingai prisidedant.
Kaip pabėgėlių atsparumo strategijos taikomos sprendžiant kasdienes traumas
Atsparumo strategijos, kurias sukūrė pabėgėliai, susidūrę su ekstremaliu persikėlimu ir netektimi, suteikia svarbių įžvalgų asmenims, išgyvenantiems dažniau pasitaikančias traumos formas. Šie metodai veiksmingai taikomi praradus darbą, nutraukus santykius, patyrus sveikatos krizę ir susidūrus su finansiniais sunkumais.
Trijų pakopų sistema– pradinis išgyvenimas, ryšys su bendruomene ir tapatybės atkūrimas– sukuria universalų šoko įveikimo planą. Nors pabėgėliai patiria ekstremalų perkėlimą, jų įveikos mechanizmai rodo esminį žmogaus atsparumą, taikytiną įvairiose traumų srityse.
Šių strategijų praktikavimas mažesnių sutrikimų metu stiprina psichologinius raumenis, padedančius įveikti didesnes krizes. Tyrimai rodo, kad asmenys, sąmoningai taikantys pabėgėlių sukurtas atsparumo technikas, greičiau atsigauna ir sparčiau auga po traumos nei tie, kurie netaiko struktūrinių metodų.
Praktinis pritaikymas: Kasdieniai gijimo ir atsigavimo pratimai
Nuosekliai įgyvendinant paprastas kasdienes praktikas abstrakčios atsparumo sąvokos virsta apčiuopiamomis sveikimo priemonėmis. Tyrimai rodo tris esminius kasdienius pratimus, kylančius iš pabėgėlių atsparumo strategijų:
Pirma, struktūrizuoti kvėpavimo pratimai,ypač 4-7-8 technika, suaktyvina parasimpatines reakcijas ir per kelias minutes sumažina fiziologinius streso žymenis.
Antra, sąmoningas prasmės kūrimas trumpai rašant dienoraštį padeda apdoroti trauminius išgyvenimus, įtraukiant juos į platesnį gyvenimo pasakojimą.
Trečia, mikroaplinkos praktika– net ir penkių minučių trukmės palaikomasis bendravimas – reikšmingai prisideda prie atsigavimo, nes pasitelkia socialinės paramos sistemas.
Šie įrodymais pagrįsti metodai reikalauja minimalių laiko sąnaudų, tačiau nuosekliai taikomi duoda didelę neurobiologinę naudą, todėl sveikimas tampa prieinamas nepriklausomai nuo aplinkybių ar išteklių ribotumo.
