Senovės Egipto civilizacija klestėjo tūkstančius metų iš dalies dėl to, kad puikiai išmanė mitybą. Archeologiniai radiniai atskleidžia sudėtingą mitybą, kurios pagrindą sudarė keli maistinių medžiagų turintys maisto produktai, kuriuos šiuolaikinis mokslas dabar priskiria supermaistui. Šie maisto produktai suteikė egiptiečiams būtiniausių vitaminų, mineralų ir junginių, kurie palaikė jų sveikatą ir ilgaamžiškumą. Tie patys maisto produktai, kuriais maitinosi piramidžių statytojai, ir toliau teikia maistinę naudą, kurią šiuolaikiniai sveikatingumo ekspertai dar tik pradeda visapusiškai vertinti.
Tigriniai riešutai: šventasis Nilo energijos šaltinis
Tūkstančiai senovės egiptiečių naudojo tigrinius riešutus kaip pagrindinį energijos šaltinį savo kasdienėje mityboje.
Šių nedidelių gumbų, surinktų iš Cyperus esculentus augalo, buvo gausu palei derlingus Nilo krantus ir jie dažnai buvo vartojami žali, skrudinti arba sumalti į miltus.
Archeologiniai duomenys rodo, kad tigriniai riešutai sudarė iki 80 % kai kurių ikidinastinių laikų mitybos raciono.
Turtingi atsparaus krakmolo, skaidulų ir svarbiausių mineralų, jie suteikdavo nuolatinės energijos sunkiais Egipto žemdirbystės sezonais.
Dėl savo natūralaus saldumo jie buvo vertingi desertams ir apeiginėms aukoms gaminti.
Hieroglifų įrašai rodo, kad tigriniai riešutai buvo vartojami kaip vaistai nuo virškinimo negalavimų ir vaisingumui didinti.
Česnakai: Faraono galingas imuniteto stiprintojas
Česnakai: Faraono galingas imuniteto stiprintojas
Senovės Egipto medicinoje ir virtuvėje česnakai užėmė garbingą vietą, jie buvo minimi 3000 m. prieš Kristų datuojamuose medicininiuose papirusuose ir antkapiniuose paveiksluose.
Piramidžių statytojai kasdien gaudavo česnako davinį, kad sustiprėtų ir išvengtų ligų, ypač daug darbo reikalaujančiais statybų laikotarpiais.
Senovės gydytojai česnaką skyrė nuo kvėpavimo takų, parazitinių infekcijų ir kraujotakos sutrikimų.
Archeologiniai radiniai rodo, kad česnako skiltelės buvo dedamos į kapavietes, įskaitant karaliaus Tutanchamono kapavietę, o tai rodo jo reikšmę pomirtiniame gyvenime.
Dėl antimikrobinių savybių šis augalas buvo vertingas balzamavimo procesuose, o aštrūs jo junginiai buvo natūralūs konservantai ruošiant maistą.
Ožragė: senovės Egipto gydomoji žolė
Senovės Egipto farmakopėjoje ožragė (Trigonella foenum-graecum), garsėjusi visame Nilo slėnyje dėl savo gydomųjų savybių, užėmė garbingą vietą.
Hieroglifais užfiksuota, kad ji buvo naudojama virškinimo ligoms gydyti, uždegimams mažinti ir kvėpavimo takų ligoms lengvinti.
Egipto gydytojai skyrė ožragės sėklų maitinančioms motinoms, kad padidėtų pieno gamyba. Šios žolės taip pat buvo dedama į preparatus karščiavimui mažinti ir skausmui malšinti.
Dėl savito klevo aromato jis buvo atpažįstamas vaistiniuose junginiuose.
Archeologiniai kapų radiniai rodo, kad ožragė buvo laikoma pakankamai vertinga, kad lydėtų mirusįjį į pomirtinį gyvenimą, o tai rodo jos svarbą tiek kasdienei sveikatos priežiūrai, tiek dvasinei praktikai.
Emerų kviečiai: Grūdai, iš kurių pastatytos piramidės
Paprastieji kviečiai (Triticum dicoccum), senovės Egipto civilizacijos pagrindas, daugiau kaip tris tūkstantmečius buvo pagrindiniai grūdai, auginti derlingame Nilo slėnyje.
Šie senoviniai grūdai, turintys daugiau baltymų ir mineralų nei šiuolaikinės kviečių veislės, buvo būtinas maistas darbininkams, statantiems monumentalius statinius.
Archeologiniai duomenys rodo, kad iš emmero buvo gaminama duona ir alus – pagrindiniai Egipto visuomenės mitybos produktai. Mitybos analizė atskleidė, kad jo sudėtyje yra daug skaidulų, B grupės vitaminų, cinko ir magnio.
Egiptiečiai ją vadino „meret”, laikydami dievišku maistu.
Skirtingai nei dabartiniai hibridizuoti kviečiai, emmeras išliko beveik nepakitęs ir pasižymi tvirtomis maistinėmis savybėmis, kurios maitino senovės egiptiečių kartas.
Medus: Medus: dieviškasis konservantas ir natūralus vaistas
Nors senovės egiptiečiai kasdien maitinosi kviečiais, medus jų kultūroje ir mityboje užėmė ne mažiau svarbią vietą. Manoma, kad medus yra dieviška medžiaga, tačiau juo ne tik saldinamas maistas, bet ir atliekama daugybė kitų funkcijų.
Egiptiečiai medų naudojo kaip natūralų konservantą, kuris karštame klimate prailgindavo įvairių maisto produktų galiojimo laiką. Medicinoje medumi buvo tepamos žaizdos, nes jis pasižymėjo antibakterinėmis savybėmis, ir jis buvo naudojamas gydant įvairius negalavimus – nuo akių ligų iki virškinimo problemų.
Hieroglifuose, datuojamuose 2400 m. pr. m. e., pavaizduota bitininkystės praktika, patvirtinanti jos kultūrinę svarbą.
Medus lydėjo faraonus į pomirtinį gyvenimą net po mirties ir tūkstantmečius išliko užantspauduotose kapavietėse.
Dažnai užduodami klausimai
Ar senovės egiptiečiai supermaistą ruošė kitaip nei mes šiandien?
Senovės egiptiečiai supermaistą ruošė paprastesniais metodais nei šiuolaikiniai. Jie rėmėsi džiovinimu saulėje, fermentacija ir malimu, o ne pramoniniu perdirbimu, išsaugodami natūralias maistines medžiagas tradiciniais, iš kartos į kartą perduodamais paruošimo metodais.
Kaip socialinė klasė įtakojo šių maistingų maisto produktų prieinamumą?
Senovės Egipte socialinė klasė darė didelę įtaką mitybos prieinamumui. Elitas mėgavosi gausiu supermaistu, pavyzdžiui, figomis, medumi ir žuvimi, o žemesnieji sluoksniai daugiausia maitinosi duona ir alumi, o maistingi vaisiai ir baltymai buvo mažai prieinami.
Kokių yra įrodymų, kad šie senoviniai supermaisto produktai pagerina gyvenimo trukmę?
Archeologinių įrodymų, tiesiogiai siejančių konkrečius Egipto maisto produktus su ilgesne gyvenimo trukme, yra nedaug. Nors mitybos analizė patvirtina šių maisto produktų naudą sveikatai, šiuolaikiniai teiginiai apie ilgaamžiškumo poveikį išlieka labiau spėjamojo pobūdžio nei įrodyti istoriniais dokumentais.
Ar senovės egiptiečiai derino šiuos maisto produktus, kad jie būtų naudingi sveikatai?
Riboti archeologiniai duomenys rodo, kad egiptiečiai galėjo derinti tam tikrus maisto produktus patiekaluose, tačiau nėra tikslių duomenų, kad jie sąmoningai derino tam tikrus maisto produktus, siekdami konkrečių sveikatai naudingų ar gydomųjų rezultatų.
Kaip šie maisto produktai buvo įtraukti į religines ar laidotuvių praktikas?
Daugelis maisto produktų senovės egiptiečių ritualuose turėjo dvasinę reikšmę. Duonos, alaus, figų ir medaus atnašos buvo dedamos į kapus, kad maitintų mirusįjį pomirtiniame gyvenime, o tam tikri maisto produktai simbolizavo atgimimą ir dieviškąją apsaugą.
