Mūsų prosenelės apie parazitus nekalbėdavo garsiai – tai buvo gėdinga tema. Bet žinojo, ką daryti. Tam tikrais metų laikais visa šeima gerdavo karčias arbatas, valgydavo česnako ir reguliariai vartodavo augalus, kurie „valo vidų”. Šiandien dalis šių tradicijų sulaukė mokslininkų dėmesio, nors rezultatai dar toli gražu ne galutiniai.
Viena aišku – žarnyno sveikata tiesiogiai susijusi su bendra savijauta. Ir kai kurie augalai tikrai turi savybių, galinčių paveikti virškinimo trakto mikroflorą. Klausimas tik, kaip juos naudoti protingai ir saugiai.
Kodėl ši tema vėl aktuali
Šiuolaikinis gyvenimo būdas – dažnos kelionės į egzotinius kraštus, mėgstamas sušis ir tatakė, naminiai gyvūnai – padidina tikimybę susidurti su nepageidaujamais „svečiais” organizme. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, parazitinės infekcijos išlieka viena dažniausių sveikatos problemų pasaulyje, nors išsivysčiusiose šalyse apie tai kalbama mažiau.
Simptomai dažnai būna nespecifiniai: nuolatinis nuovargis, pilvo diskomfortas, neaiškios kilmės odos problemos, apetito pokyčiai. Žmonės lanko įvairius specialistus, atlieka tyrimus, bet ne visada pagalvoja apie paprasčiausią priežastį.
Liaudies medicina šioje srityje turi ilgametę patirtį. Ir nors ne visi tradiciniai metodai veikia taip, kaip tikėtasi, kai kurie augalai iš tiesų pasižymi savybėmis, kurios domina ir šiuolaikinius tyrėjus.
Trys augalai, kuriuos mini daugelis tradicijų
Įdomu tai, kad skirtingų kultūrų liaudies medicina nepriklausomai viena nuo kitos atrado panašius augalus. Trys iš jų minimi ypač dažnai.
Pelynas – vienas karčiausių mūsų klimato augalų. Lietuvoje jis augo kiekvienoje sodyboje ir buvo naudojamas ne tik nuo „kirminų”, bet ir virškinimui gerinti. Kartūs junginiai stimuliuoja tulžies išsiskyrimą ir virškinimo fermentų gamybą. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad kai kurie pelyno komponentai turi antimikrobinių savybių, nors klinikinių tyrimų su žmonėmis dar trūksta.
Gvazdikėliai – prieskoniai, kuriuos dažniausiai siejame su pyragais ir karštais gėrimais. Jų eterinis aliejus turi stiprių antimikrobinių savybių – tai patvirtinta ir moksliniais tyrimais. Tradicinėje medicinoje gvazdikėliai buvo vertinami dėl tariamo gebėjimo veikti ne tik suaugusius parazitus, bet ir jų kiaušinėlius.
Juodasis graikinis riešutas – mažiau žinomas mūsų kraštuose, bet populiarus Šiaurės Amerikos ir kai kuriose Europos tradicijose. Jo žalios luobos turi junginį, vadinamą juglonu, kuris laboratorinėmis sąlygomis pasižymi antiparazitinėmis savybėmis.
Palaikomieji augalai kepenims ir virškinimui
Tradicinės žolininkystės požiūriu, vien „valymo” nepakanka. Svarbu palaikyti kepenis ir tulžies sistemą, kurios atsakingos už toksinų šalinimą.
Kiaulpienė – lietuviško kiemo klasika. Jos šaknys stimuliuoja tulžies gamybą ir padeda kepenų funkcijai. Tai vienas seniausių ir geriausiai ištirtų vaistinių augalų, plačiai naudojamas ir šiuolaikinėje fitoterapijoje.
Agrimonija (raudonėlis) – mažiau žinoma, bet tradicinėje medicinoje vertinta dėl švelninančio poveikio virškinimo traktui ir tariamo gebėjimo raminti uždegimus.
Šie augalai dažnai rekomenduojami kaip papildymas prie intensyvesnių priemonių – jie padeda organizmui susitvarkyti su apykaitos produktais ir atkurti pusiausvyrą.
Ko nepasako entuziastai
Internete gausu informacijos apie „stebuklinkus valymus” žolelėmis. Deja, ne visa ji patikima. Štai ką svarbu žinoti.
Pirma – daugelis augalų, naudojamų tradicinėje antiparazitinėje praktikoje, yra stipraus poveikio ir gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Pelynas didelėmis dozėmis ar ilgai vartojamas gali paveikti nervų sistemą. Gvazdikėlių eterinis aliejus koncentruotoje formoje gali dirginti gleivinę.
Antra – tikros parazitinės infekcijos reikalauja tikslios diagnostikos. Išmatų tyrimai, serologiniai tyrimai – tai įrankiai, kurie parodo, ar problema iš tikrųjų egzistuoja ir kokia ji. Gydytis nuo to, ko neturi, yra beprasmiška ir potencialiai žalinga.
Trečia – kai kurie žmonės neturėtų vartoti šių augalų: nėščios ir žindančios moterys, vaikai, žmonės su kepenų ligomis, tie, kurie vartoja kraują skystinančius vaistus ar tam tikrus kitus medikamentus.
Ką daryti, jei įtariate problemą
Jei jaučiate simptomus, kurie galėtų būti susiję su parazitine infekcija, pirmiausia kreipkitės į gydytoją ir atlikite tyrimus. Tai gali būti šeimos gydytojas, gastroenterologas ar infektologas.
Jei tyrimai patvirtina problemą, gydytojas paskirs tinkamą gydymą. Šiuolaikiniai vaistai yra efektyvūs ir santykinai saugūs.
Jei tyrimai nieko nerodo, bet simptomai išlieka – verta ieškoti kitų priežasčių. Dirgliosios žarnos sindromas, maisto netoleravimas, stresas – visa tai gali sukelti panašius simptomus.
Augaliniai preparatai gali būti papildoma priemonė ar prevencinė strategija, bet ne pagrindinis gydymas patvirtintų infekcijų atveju.
Jei vis dėlto norite išbandyti žoleles
Saugiausias būdas – pasikonsultuoti su kvalifikuotu fitoterapeutu ar gydytoju, kuris išmano vaistažoles. Jie padės parinkti tinkamas dozes, trukmę ir stebės reakcijas.
Bendros rekomendacijos, kurias rasite daugelyje šaltinių: pradėti nuo mažų dozių, stebėti organizmo reakcijas, nedaryti ilgų kursų be pertraukų, gerti pakankamai vandens.
Jei pajutote stiprų pykinimą, galvos skausmą, odos bėrimą, širdies ritmo sutrikimus – nutraukite vartojimą ir kreipkitės į gydytoją.
Svarbiausia suprasti, kad natūralu nereiškia nepavojinga. Augalai turi biologiškai aktyvių medžiagų, kurios veikia organizmą. Tai gali būti ir nauda, ir žala – priklausomai nuo situacijos ir vartojimo būdo.
