Pavasarį obelis pražydo taip gražiai, kad net praeiviai stabtelėdavo prie tvoros. Po mėnesio lapai jau buvo nusėti tamsiomis dėmėmis. Rudenį obuoliai – suskeldėję, šiurkščiais rudais lopais. Pusė jų iškeliavo tiesiai į kompostą.
„Rauplės, – trumpai pasakė Kęstutis, apžiūrėjęs lapą prieš šviesą. – O jas tu pati išsiauginai. Pati to nežinodama.“
Ilgai nesupratau, ką jis turi omenyje. Rudenį juk sode nieko nedarydavau. Ir būtent tai buvo klaida.
Kur ligos praleidžia žiemą
Daug kas mano, kad nukritus lapams sodas užmiega, o kartu su juo – ir visos jo bėdos. Deja, ne.
Grybinių ligų sukėlėjai niekur nedingsta. Jie lieka nukritusiuose lapuose, žievės plyšiuose, aplink pumpurus ir viršutiniame dirvos sluoksnyje. Ten ramiai peržiemoja. O pavasarį, vos sušilus orams ir užlijus pirmiesiems lietums, sporos pakyla ir nusileidžia ant jaunų lapelių.
Taip ratas užsisuka iš naujo. Kasmet. Tame pačiame sode.
„Pavasarį purkšti jau vėlu, jei rudenį palikai visą užkratą po medžiu, – aiškino Kęstutis. – Tada tu ne gydai, o tik vejiesi.“
Rudeninis apdorojimas nutraukia šį ciklą. Kuo mažiau sukėlėjų išgyvena žiemą, tuo mažesnis užkrėtimas kitą sezoną ir tuo sveikesnis medis. Tai ne gydymas. Tai prevencija.
Prieš purškiant verta apeiti sodą su kibirėliu. Ant šakų dažnai kabo sudžiūvę, susiraukšlėję praėjusio derliaus vaisiai – vadinamosios mumijos. Būtent juose žiemoja vaisių puvinio sukėlėjai, todėl juos reikia nuskinti ir išnešti. Tą pačią dieną naudinga nuvalyti ir atšokusią seną žievę nuo kamienų: po ja mėgsta slėptis kenkėjų lėliukės ir kiaušinėliai.
Kada purkšti, kad būtų prasmės
Svarbiausia taisyklė paprasta: purškiama tik tada, kai lapai visiškai nukrito. Anksčiau purškiant preparatas nusėda ant lapų, o ne ant žievės ir pumpurų, be to, didėja rizika apdeginti dar gyvus audinius.
Bet ir per ilgai laukti negalima. Įšalus šakoms ir užėjus nuolatiniams šalčiams, tirpalas prastai prilimpa ir dalis jo tiesiog nubėga ar sušąla.
Geriausia rinktis sausą, ramią dieną be stipraus vėjo, kai oras bent kelių laipsnių šilumos ir artimiausias valandas nelis. Purškiama tolygiai: kamienas, skeletinės šakos, pumpurai ir žemė po laja. Jaunus, ką tik pasodintus medelius purkškite atsargiau – jų žievė plonesnė ir jautresnė.
Pirmasis purškimas – vario preparatas
Pirmasis ginklas – Bordo mišinys, vienas seniausių sodininkų fungicidų. Jo pagrindas – varis ir kalkės. Užpurškus ant žievės ir šakų susidaro plonas apsauginis sluoksnis, kuris slopina grybų sporų dygimą.
Jis naudojamas prieš rauples, vaisių puvinį, miltligę ir kitas grybines ligas, kurių sukėlėjai žiemoja ant medienos. Tinka ne tik obelims ir kriaušėms, bet ir slyvoms, vyšnioms, serbentams bei agrastams. Veikia kontaktiškai, todėl svarbiausia – kruopščiai padengti visus paviršius.
Lietuvoje vario pagrindo fungicidų galima rasti sodo prekių parduotuvėse. Renkantis svarbu patikrinti, ar preparatas registruotas Lietuvoje naudoti mėgėjų soduose, ir griežtai laikytis etiketėje nurodytos koncentracijos. Varis dirvoje kaupiasi, todėl „daugiau nei parašyta“ čia tikrai nereiškia geriau.
„Mėlyni kamienai atrodo baisokai, – nusijuokė Kęstutis. – Bet pavasarį pamatysi, kodėl verta.“
Antrasis purškimas – karbamidas
Antroji priemonė daugelį nustebina. Karbamidas – įprasta azoto trąša, kurią galima nusipirkti beveik kiekvienoje ūkio prekių parduotuvėje.
Rudenį jis naudojamas kitaip nei vasarą. Stiprus karbamido tirpalas purškiamas ant ką tik visiškai nukritusių lapų ir aplink medžius. Dažniausiai minima koncentracija – 500–700 gramų 10 litrų vandens. Tirpalas ruošiamas šiltame vandenyje, kad granulės gerai ištirptų. Toks tirpalas paspartina lapų irimą, o kartu su jais nyksta ir juose žiemojantys sukėlėjai. Kuo greičiau lapas virsta humusu, tuo mažiau sporų jame sulauks pavasario.
Tiesa, karbamidas nepakeičia lapų sugrėbimo. Stipriai rauplių ar kitų ligų paveiktus lapus geriau surinkti ir išnešti iš sodo, o ne palikti po medžiu. Purškimas – papildoma pagalba, ne pakaitalas. Ypač tai svarbu mažame sode, kur lapai krenta ant tako, pievelės ar daržo lysvių.
Karbamidą ir vario preparatą purkškite atskirai. Kiekvieną kartą purkštuvą kruopščiai išplaukite, kad likučiai nesusimaišytų.
Saugumas, apie kurį dažnai pamirštama
Net ir „sodo“ preparatai lieka cheminėmis medžiagomis. Purškiant būtinos pirštinės, apsauginiai akiniai ir respiratorius ar bent tankus veido apsaugos raištis. Prieš pradedant verta patikrinti purkštuvą: ar netrūksta žarnelė, ar purkštukas tolygiai dalija tirpalą.
Vaikai ir naminiai gyvūnai purškimo metu turi būti toliau. Tirpalo likučių nepilkite į kanalizaciją ar šulinio artumoje – laikykitės etiketėje nurodytų atliekų tvarkymo taisyklių. Baigę darbą nusiplaukite rankas ir veidą, o darbo drabužius skalbkite atskirai nuo kitų. Preparatų likučius laikykite originalioje pakuotėje, sausoje ir vaikams nepasiekiamoje vietoje.
„Rudenį sodas atrodo tuščias, – sakė Kęstutis, susirinkdamas purkštuvą. – Bet būtent dabar nusprendi, koks jis bus pavasarį.“
Kitą sezoną mano obelis buvo kitokia. Lapai švarūs. Obuoliai lygūs. Kompostą pasiekė tik keli. O jūsų sode – ar nukritę lapai dar guli po medžiais?
