Rabarbarai jau tūkstančius metų naudojami kaip vaistas – kinų tekstuose jie randami nuo 2700 m. pr. m. e. Tradiciškai nedidelėmis dozėmis jis veikė kaip virškinimo tonizuojanti priemonė, o didesnėmis dozėmis – kaip valomoji priemonė. Jos veiksmingumą lemia tokie junginiai kaip antrachinonai, skatinantys žarnyno susitraukimus, ir polifenoliai, pasižymintys priešuždegiminėmis savybėmis. Mūsų močiutės įvairiems negalavimams gydyti gamino medaus ir imbiero rabarbarų tonikus ir gydomąsias arbatas. Šiuolaikinis mokslas ir toliau patvirtina šias protėvių gydymo praktikas.
Senovinė rabarbarų, kaip vaistinių augalų, istorija
Senovė atskleidžia rabarbarų, kaip vieno iš seniausiai užfiksuotų vaistinių augalų, reikšmę.
Kinų medicinos tekstuose, rašytuose 2700 m. pr. m. e., rabarbarų šaknis minima kaip valomoji ir priešuždegiminė priemonė. Iki 114 m. pr. m. e. ja buvo prekiaujama Šilko keliu, ji pasiekė senovės Graikiją ir Romą, kur Dioskoridas savo veikale „De Materia Medica” aprašė jos savybes.
Viduramžiais arabų gydytojai dar labiau išplėtė rabarbarų gydomąsias savybes.
Viduramžių Europoje šio augalo kainos viršijo šafrano ir opijaus kainas, nes jis buvo vertingas gydant virškinimo sutrikimus ir karščiavimą.
Vėliau Marco Polo kelionės patvirtino, kad Kinija yra stipriausių vaistinių rabarbarų veislių šaltinis.
Gydomasis virškinimo traktas: Tradiciniai skrandžio ligų gydymo būdai
Tradiciškai gerbiama dėl savo stipraus poveikio virškinimo sistemai, rabarbarų šaknis įvairiose gydymo tradicijose naudojama kaip pagrindinė priemonė nuo įvairių virškinimo trakto sutrikimų.
Nedidelėmis dozėmis rabarbarai veikia kaip švelnus virškinimo tonizatorius, skatina apetitą ir tulžies tekėjimą. Didesni kiekiai pasižymi valomuoju poveikiu, kuris istoriškai buvo naudojamas vidurių užkietėjimui gydyti ir žarnyno sąstingiui šalinti.
Kinų medicinos gydytojai rabarbarus naudoja jau daugiau kaip 2000 metų, kad pašalintų „drėgną karštį”, pasireiškiantį viduriavimu ar dizenterija.
Europos liaudies medicinoje rabarbarai pasižymėjo sutraukiančiomis savybėmis gydant virškinimo trakto uždegimus ir opas, kartu vertinant jų valomąjį poveikį kepenims.
Rabarbarų gydomųjų savybių mokslinis pagrindimas
Daugybė mokslinių tyrimų patvirtino tradicinį rabarbarų gydomąjį panaudojimą nustatant jų biologiškai aktyvius junginius.
Tyrimai rodo, kad antrachinonai, ypač emodinas ir reinas, prisideda prie rabarbarų vidurius laisvinančio poveikio, nes stimuliuoja žarnyno susitraukimus ir stabdo vandens absorbciją storojoje žarnoje.
Augalo priešuždegimines savybes lemia jo polifenoliniai junginiai, kurie mažina citokinų gamybą ir neutralizuoja laisvuosius radikalus.
Rabarbarų šaknyse esantys taninai pasižymi sutraukiančiomis savybėmis, kurios, mažindamos žarnyno sekreciją, gali palengvinti viduriavimą.
Šiuolaikiniai farmakologiniai tyrimai taip pat atskleidė rabarbarų ekstraktų antimikrobines, priešvėžines ir neuroprotekcines savybes, todėl rabarbarai gali būti naudojami ne tik kaip tradicinė virškinimo priemonė.
Receptai iš rabarbarų
Daugelis tradicinių rabarbarų receptų, kurie kadaise buvo įprasti šeimos virtuvėje, palaipsniui išnyko iš šiuolaikinės medicinos praktikos, nepaisant jų istorinio veiksmingumo.
Senelių vaistinėlėse paprastai būdavo rabarbarų tonikų nuo virškinimo negalavimų. Dažniausiai susmulkintus stiebus virdavo su medumi ir imbieru, kad gautųsi vaistas nuo vidurių užkietėjimo ir virškinimo sutrikimų.
Rabarbarų kompresai, naudojami išoriškai odos uždegimams gydyti, pasižymėjo vėsinančiomis augalo savybėmis.
Kitas pamirštas būdas – rabarbarų šaknų arbata, virta karščiavimui mažinti. Šias gydomąsias savybes šeimos išsaugodavo tinktūromis – rabarbarai ištisas savaites buvo mirkomi alkoholyje – ir taip sukurdavo koncentruotus vaistus, kurie išlikdavo veiksmingi žiemos mėnesiais, kai nebūdavo šviežių augalų.
Už vaistinėlės ribų: Naudojimas kulinarijoje ir nauda sveikatai
Nors tradicinės priemonės rodo rabarbarų gydomąsias savybes, šis universalus augalas tuo pat metu užima svarbią vietą viso pasaulio virtuvėse, siūlydamas sveikatai naudingus produktus kasdienėje virtuvėje.
Šiuolaikinė mitybos analizė patvirtina, kad rabarbarai turi daug vitamino K, kalcio ir antioksidantų. Kartu su braškėmis gaminant pyragus, uogienes ir kompotus, rabarbarų rūgštumas subalansuoja cukraus kiekį ir kartu suteikia ląstelienos bei mikroelementų.
Prie riebios mėsos galima patiekti rabarbarų čatnį, kurio natūralios rūgštys palengvina virškinimą.
Fermentuoti rabarbarų preparatai, vis labiau populiarėjantys tarp sveikata besirūpinančių vartotojų, suteikia probiotinę naudą, panašią į tradicinius tonizuojančius preparatus, tačiau šiuolaikiškai ir skaniai paruošti.
Įspėjimai ir kontraindikacijos: Kada nevartoti rabarbarų
Nepaisant rabarbarų gydomojo potencialo, tam tikri gyventojai turėtų būti atsargūs arba visiškai vengti jų vartojimo.
Nėščios ir krūtimi maitinančios moterys turėtų vengti vaistinių rabarbarų dėl stimuliuojančio vidurius poveikio. Asmenys, sergantys inkstų ligomis, žarnyno uždegimais ar žarnyno nepraeinamumu, neturėtų vartoti rabarbarų preparatų.
Asmenys, vartojantys tam tikrus vaistus, įskaitant diuretikus, digoksiną ir antikoaguliantus, prieš vartodami rabarbarus, turėtų pasitarti su sveikatos priežiūros paslaugų teikėjais, nes jie gali sukelti pavojingą sąveiką.
Be to, jaunesniems nei 12 metų vaikams rabarbarų negalima vartoti kaip vidurius laisvinančios priemonės.
Atminkite, kad rabarbarų lapuose yra daug oksalo rūgšties ir jie yra toksiški; saugu vartoti tik stiebus.
Savo vaistinių rabarbarų sodo auginimas
Vaistinių rabarbarų sodo auginimas prasideda nuo tinkamos veislės pasirinkimo gydymo tikslais.
Kininiuose rabarbaruose (Rheum officinale) yra didesnė vaistinių junginių koncentracija nei įprastose sodo veislėse.
Auginkite gerai drenuotoje, derlingoje dirvoje, saulėtoje vietoje.
Atstumas tarp augalų 0,9-1,2 m, nes subrendusiems egzemplioriams reikia vietos augti.
Rabarbarus reikia prižiūrėti minimaliai, tik reguliariai laistyti ir sezoniškai mulčiuoti.
Gydomąją galią turinčias šaknis skinkite augalams sulaukus trejų metų, geriausia rudenį, kai junginių koncentracija būna didžiausia.
Tinkamai išdžiovintos šaknys išlieka veiksmingos iki dvejų metų, jei laikomos sandariuose induose, apsaugotuose nuo šviesos ir drėgmės.
