Baltas pūkuotas sluoksnis ant vazoninės žemės — vienas dažniausių pelargonijų augintojų rūpesčių. Atrodo nepatraukliai, o kyla klausimas, ar tai pavojinga augalui. Atsakymas — priklauso nuo to, kaip greitai reaguosite ir ar pašalinsite priežastį, o ne tik simptomą.
Pelėsis ant vazoninės žemės dažniausiai atsiranda dėl perteklinės drėgmės, prastos ventiliacijos ir didelės organinės apkrovos substrate. Tai grybelinė bendrija — ne vienas organizmas, o mišinys askomicetų, zigomicetų ir giminingų formų. Ant vazoninių substratų gali pasirodyti keliasdešimt skirtingų rūšių.
Kodėl pelėsis atsiranda ir ar jis pavojingas
Iš pradžių daugelis pelėsių rūšių maitinasi tik negyvomis organinėmis liekanomis — žievele, durpių dalelėmis, puvėsiais. Šiame etape augalui tiesioginės grėsmės nėra. Tačiau jei aplinka ir toliau lieka drėgna, kai kurios rūšys gali pradėti kolonizuoti šaknis ir stiebų pagrindus. Tada problema jau rimtesnė.
Panikuoti iš karto nereikia, tačiau ignoruoti taip pat negerai. Baltas sluoksnis ant žemės yra signalas, kad vazone per drėgna — ir tai reikia keisti.
Vandenilio peroksidas — pagalbinė, ne pagrindinė priemonė
Tris procentų vandenilio peroksidas, nupurkštas ant pelėsio, jį oksiduoja — paviršiuje atsiranda putojimas, kuris rodo aktyvų skilimą. Tai dezinfekcinė, ne fungicidinė reakcija. Ji pašalina esamą paviršinį augimą, tačiau neužkerta kelio naujam, jei sąlygos nesikeičia.
Saugesnė naudojimo koncentracija — apie trisdešimt mililitrų tris procentų vandenilio peroksido vienam litrui vandens. Tirpalu palaistomos pažeistos vietos. Stipresnis tirpalas gali pažeisti jautrias šaknis, ypač jei substratas jau permirkęs.
Ši priemonė tinka kaip pirmas žingsnis — pašalinti matomą pelėsį. Tačiau jei po savaitės jis grįžta, vadinasi, priežastis nebuvo pašalinta.
Kas iš tiesų sprendžia problemą
Pelėsio grįžimą lemia trys veiksniai, ir juos visus reikia tvarkyti kartu.
Pirma — laistymo režimas. Pelargonijos geriau toleruoja trumpą sausumą nei nuolatinę drėgmę. Laistyti reikia tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis visiškai išdžiūsta. Per dažnas ir per gausus laistymas yra dažniausia pelėsio priežastis.
Antra — drenažas. Vazone turi būti skylės apačioje, o vanduo turi laisvai ištekėti. Jei vazonas stovi lėkštelėje — vandenį po laistymo išpilti. Stovintis vanduo po vazonu sukuria idealias sąlygas pelėsiui.
Trečia — ventiliacija ir šviesa. Pelėsis geriausiai auga tamsioje, nejudančio oro aplinkoje. Pelargonijos, stovinčios šviesioje, gerai vėdinamoje vietoje, pelėsiu apsikrečia retai. Jei augalas stovi kampinėje lentynoje toli nuo lango — verta perkelti.
Substrato keitimas — kartais būtinas
Jei pelėsis grįžta pakartotinai, verta pakeisti viršutinį substrato sluoksnį arba persodinti augalą į šviežią, geriau drenuojamą mišinį. Substratai su dideliu durpių kiekiu laiko drėgmę ilgiau ir yra palankesni pelėsiui. Mišinys su perlitu ar smėliu džiūsta greičiau ir leidžia šaknims kvėpuoti.
Persodinus — nelaistyti iš karto. Leisti substratui nusistovėti ir augalui adaptuotis. Pirmas laistymas — tik kai viršutinis sluoksnis aiškiai sausi.
Pelėsis ant pelargonijų žemės nėra katastrofa, tačiau jis rodo, kad augalo aplinka per drėgna. Pašalinti simptomą lengva — pakanka peroksido ar šviežio substrato. Pašalinti priežastį sunkiau, nes reikia keisti laistymo įpročius. Tačiau būtent tai ir lemia, ar pelėsis grįš, ar ne.
