Mano tėtis patyrė klinikinę mirtį prieš penkerius metus. Širdis sustojo penkioms minutėms. Kai atgaivino – jis papasakojo tai, ko niekada nepamiršiu.
„Mačiau savo gyvenimą. Tarsi filmą. Ir jaučiau tokią ramybę, kokios niekada nesu patyręs.”
Ilgai galvojau – ar tai buvo tikra, ar tik smegenų haliucinacijos? Kai paklausiau neurologo Andriaus, jis parodė man tyrimus, kurie viską paaiškino.
Ką rodo mokslas
Andrius papasakojo apie Semo Parnios tyrimus Niujorko universitete.
„Jie tyrė šimtus žmonių, kurie patyrė klinikinę mirtį ir buvo atgaivinti. Rezultatai – stebinantys.”
Pasirodo, kai širdis sustoja – smegenys ne iškart miršta. Jos veikia dar kelias minutes. Ir tuo metu vyksta kažkas neįprasto.
„Smegenų bangos ne tik tęsiasi – jos sustiprėja. Tam tikrose srityse matomas padidėjęs aktyvumas.”
Tai prieštarauja tam, ką tikėtumėmės. Turėtų gesti – o vietoj to švyti.
Kodėl sąmonė sustiprėja
Paklausiau, kaip tai įmanoma – juk smegenys negauna deguonies.
„Tai paradoksas,” – pripažino Andrius. „Bet yra kelios teorijos.”
Pirma – smegenys mobilizuoja visus likusius resursus. Tarsi paskutinis proveržis prieš užgesimą.
Antra – išsiskiria glutamatas ir kiti neuromediatoriai, kurie sukelia intensyvią neuroninę veiklą.
„Trečia – organizmas gamina endorfinų ir panašių medžiagų. Jos sukelia ramybės pojūtį ir mažina skausmą.”
Tai paaiškina, kodėl daugelis, patyrusių klinikinę mirtį, prisimena ne siaubą, o ramybę.
Ką žmonės mato
Andrius papasakojo apie dažniausius patyrimus:
„Gyvenimo peržiūra – tarsi filmas, kuriame matai svarbiausius momentus. Labai ryškiai, detaliai.”
Daugelis mato šviesą – ne baugią, o šiltą, priimančią.
„Kai kurie praneša apie susitikimus su mirusiais artimaisiais. Kiti jaučia, kad yra kažkur kitur – ne savo kūne.”
Ir beveik visi – ramybę. Ne baimę, ne paniką. Ramybę.
„Tai nuoseklu tarp tūkstančių pranešimų visame pasaulyje. Skirtingos kultūros, religijos – bet patirtis panaši.”
Kaip tai keičia žmones
Andrius pridūrė dar vieną svarbų dalyką:
„Žmonės po tokių patirčių – pasikeičia. Tyrimai tai dokumentuoja.”
Mažėja mirties baimė. Didėja gyvenimo vertinimas. Keičiasi prioritetai – santykiai tampa svarbesni nei daiktai.
„Tai ne trumpalaikis efektas. Pokyčiai išlieka metams, dešimtmečiais.”
Mano tėtis – geriausias pavyzdys. Po tos patirties jis tapo kitoks. Ramesnis. Dėmesingesnis. Mažiau nerimauja dėl smulkmenų.
Ar tai reiškia, kad yra kažkas po mirties?
Paklausiau Andriaus tiesiogiai.
„Mokslas negali atsakyti į šį klausimą,” – atsakė jis. „Bet gali pasakyti, kad smegenys tuo momentu veikia. Ir tos patirtys – tikros patiriančiajam.”
Ar tai biologinis procesas, ar kažkas daugiau – lieka atvira.
„Bet viena aišku: mirtis – ne staigus užgesimas. Tai procesas. Ir tame procese – yra sąmonė.”
Ką man pasakė tėtis
Po pokalbio su Andriumi grįžau pas tėtį ir papasakojau apie tyrimus. Jis išklausė ir tarė:
„Man nesvarbu, ar tai buvo smegenų chemija, ar kažkas daugiau. Man svarbu, kad tai buvo gražu.”
Jis pridūrė: „Nuo to laiko nebijau mirties. Ne todėl, kad žinau, kas bus. O todėl, kad žinau – tai nebus baisu.”
Gal tai ir yra svarbiausia žinia iš mokslo: kad ir kas nutinka paskutinę sekundę – tai nėra kančia. Tai kažkas kita.
