Vaikystėje plombyriniai ledai turėjo skonį, kurio nepamirštame net po kelių dešimtmečių. Jie tirpo lėtai, buvo sodrūs, sunkūs, kvepėjo grietinėle ir net turėjo savitą spragtelėjimą, kai įkasti per kietą ledų paviršių. Ir vis dėlto šiandien, sveikatingumo kulto eroje, tokie ledai dažnai pavadinami „nesveikais“, „riebalų bombomis“ ar „nutukimo šaltiniu“. Bet ar tikrai?
Maisto technologai ir mitybos specialistai šiandien vis dažniau žvelgia į praeitį ne su pašaipa, o su pagarba. Nes kai pradedi gilintis į tai, iš ko gaminti klasikiniai plombyriniai ledai, ir palygini juos su šiandieniniais „sveikuoliškais“ produktais, atsiranda klausimas, kur tikroji vertė – kalorijų lentelėje ar ingredientų švarume?
Kaip buvo gaminami tikri plombyriniai ledai?
Tikras plombyras Sovietų Sąjungoje buvo apibrėžtas valstybiniu standartu (GOST 117-41), kuris neleido jokių kompromisų. Sudėtis turėjo būti paprasta: ne mažiau kaip 12 % riebumo grietinėlė arba grietinėlės ir pieno mišinys, kiaušinių tryniai, cukrus ir natūralūs aromatai (dažniausiai vanilė).
Nebuvo nei augalinių riebalų, nei glitimo pagrindu sukurtų tirštiklių, nei emulgatorių, kurie „gerina struktūrą“, nei E-kodų su paslėptu poveikiu. Tai reiškė, kad organizmas gaudavo produktą, kurio kiekvieną komponentą atpažįsta ir sugeba suvirškinti natūraliai.
Kodėl šiandienos „sveikuoliški“ desertai dažnai apgauna kūną?
Ironiška, bet daugelis šiandien populiarių ledų alternatyvų, kurios reklamuojamos kaip „vegan“, „be cukraus“, „mažai kalorijų“, yra tokios apdorotos, kad organizmas dažnai į jas reaguoja kaip į svetimkūnius.
Daugelyje tokių desertų gausu:
sintetinių saldiklių (pvz., sukralozės, aspartamo), kurie gali dirginti virškinimą,
modifikuotų krakmolų ir emulgatorių, sukeliančių pilvo pūtimą ar mikrobiotos disbalansą,
Reklamaaugalinių riebalų (dažniausiai rafinuotų kokosų, palmių), kurie ne visada gerai įsisavinami,
kvapiųjų medžiagų, skirtų imituoti „tikrą“ skonį.
Tai reiškia, kad net jei kalorijų skaičius mažesnis, žarnynas ir hormonų sistema gali patirti daugiau streso, o ilguoju laikotarpiu – net uždegiminių reakcijų.
Riebalai – ne priešas, o natūralus sąjungininkas
Plombyriniai ledai turėjo daugiau nei 12 % riebumo, o kai kurie variantai siekė net 18 %. Šiandien tai būtų laikoma beveik pavojinga dozė. Tačiau reikia atskirti riebalų rūšis: gyvulinės kilmės pieno riebalai turi konjuguotą linolo rūgštį (CLA), kuri kai kurių tyrimų duomenimis netgi gali padėti mažinti uždegiminius procesus.
Taip pat riebalai lėtina cukraus įsisavinimą kraujyje – tai reiškia, kad valgant natūralius riebius ledus, cukraus „šokas“ būna silpnesnis nei valgant liesą, bet stipriai saldintą produktą.
Be to, riebalai yra būtini riebaluose tirpiems vitaminams (A, D, E, K) pasisavinti. Vadinasi, kai ledai turėjo realų riebumą, jie buvo ir maistingesni, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kodėl organizmas geriau reaguodavo į tokius desertus?
Vienas pagrindinių paaiškinimų – mažo perdirbimo lygis. Kai valgome maistą, kurį organizmas atpažįsta (t.y., kuris buvo gaminamas panašiai dešimtmečius ar net šimtmečius), virškinimo sistema įsitraukia efektyviau. Nebelieka netikėtumo, kaip būna su chemiškai modifikuotais ingredientais, kurie sukelia organizmo stresą.
Daugeliui žmonių, kurie šiandien skundžiasi pilvo diskomfortu po „sveikų“ desertų, simptomai dažnai ne dėl kalorijų, o dėl ingredientų, kurių žarnynas nesugeba sklandžiai apdoroti.
Ar verta sugrįžti prie tikrų plombyrų?
Sveikatingumo požiūriu – tikrai taip, jei ledai gaminami iš natūralių produktų. Žinoma, svarbus saikas: ledai neturi tapti kasdieniu pagrindu. Tačiau kartą per savaitę suvalgyti autentišką, tikrą plombyrą su kiaušiniais, grietinėle ir be jokių „be“ yra žymiai mažesnė žala kūnui nei kasdien gurkšnoti „zero kalorijų“ baltyminius desertus su sintetiniu skoniu.
Geriau mažiau, bet tikro. Geriau viena porcija tikro skonio – nei penkios porcijos apgaulės su „sveikatingumo“ etikete.
Išvada
Tikri plombyriniai ledai buvo riebūs, bet tikri. Jų natūralumas, paprasta sudėtis ir šimtmečiais išbandyti komponentai padarė juos ne tik skaniu desertu, bet ir tokiu, kurį organizmas suprato.
Šiandien svarbu ne tik ką valgyti, bet ir kaip tai veikia mūsų hormonų pusiausvyrą, virškinimą, imunitetą. Kartais pažanga – tai ne nauja formulė, o sugrįžimas prie pamiršto, bet tikro. Ir jei pasirinksite vieną desertą per savaitę – galbūt verta rinktis tą, kuris kažkada ne tik saldino vaikystę, bet ir mažiau kenkė kūnui.
