Jis buvo geriausias draugas nuo mokyklos laikų. Kai paprašė paskolinti 500 eurų „iki atlyginimo”, nė nesusimąsčiau. Juk tai Tomas. Juk mes viską kartu praėjome.

Praėjo mėnuo. Paskui dar vienas. Tomas vengė mano skambučių. Kai pagaliau susitikome, pokalbis buvo šaltas ir įtemptas. Jis žadėjo „netrukus”. Aš tylėjau, bet jaučiau, kaip mūsų draugystė trūkinėja su kiekviena praleista savaite.

Po pusmečio pinigus atgavau. Bet draugystė niekada nebegrįžo į senąsias vėžes. Ir tada supratau – klaidą padariau ne tada, kai paskolinau. Klaidą padariau tada, kai paskolinau neteisingai.

Ko niekas nepasako prieš skolinant

Daugelis galvoja, kad paskolinti draugui – tai tiesiog duoti pinigus ir palaukti. Bet psichologai ir finansų konsultantai sako ką kita: pats skolinimo momentas nulemia, ar santykiai išliks.

Prieš sakant „taip”, reikia sau užduoti kelis klausimus. Ar galiu šiuos pinigus prarasti be rimtų pasekmių savo biudžetui? Ar šis žmogus anksčiau laikėsi finansinių įsipareigojimų? Ir svarbiausia – ar esu pasiruošęs, kad pinigų galbūt niekada neatgausiu?

Jei bent į vieną klausimą atsakymas „ne” arba „nežinau” – geriau pasiūlyti mažesnę sumą arba visai atsisakyti. Tikras draugas supras.

Vienas pokalbis, kuris būtų viską pakeitęs

Dabar žinau, ką turėjau padaryti su Tomu. Prieš duodant pinigus – susėsti ir ramiai aptarti sąlygas. Ne todėl, kad nepasitikiu. O todėl, kad aiškios taisyklės apsaugo abu.

Konkretus grąžinimo terminas – ne „kai galėsiu”, o konkreti data.

Mokėjimo būdas – ar grąžins visa suma, ar dalimis kas mėnesį.

Planas B – kas bus, jei numatytu laiku negalės grąžinti.

Skamba formaliai? Galbūt. Bet šis pokalbis užtrunka 10 minučių, o santykių atstatymas po nesusikalbėjimo – mėnesius ar metus.

Kodėl rašytinis susitarimas nėra nepasitikėjimas

„Mes gi draugai, kam čia popieriai” – taip galvoja dauguma. Ir būtent čia prasideda problemos.

Paprastas raštelis su suma, data ir grąžinimo terminu nėra įžeidimas. Tai aiškumo garantas. Kai viskas surašyta – nėra vietos interpretacijoms, nesusipratimams ar „aš kitaip supratau”.

Formuluotė gali būti paprasta: „Aš, [vardas], gavau [sumą] iš [vardo] [data] ir sutinku grąžinti iki [datos].” Abu pasirašo, abu turi kopijas. Viskas.

Tai ne teisinis dokumentas – tai draugystės apsauga.

Ką daryti, kai grąžinimas vėluoja

Jei vis dėlto atsitiko taip, kad terminas praėjo, o pinigų nėra – svarbu nesureikšminti ir nekaltinti.

Dažniausiai vėlavimas nėra blogas ketinimas. Tai tiesiog pinigų srautų problema, kurią žmogus gėdijasi pripažinti.

Pirmas žingsnis – ramus, privatus pokalbis. Ne per draugų kompaniją, ne viešai. Tiesiog paklausti: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai su planu?”

Antras žingsnis – pasiūlyti alternatyvą. Galbūt mažesnės įmokos kas mėnesį. Galbūt naujas terminas. Svarbu, kad abu sutartumėte ir vėl tai užfiksuotumėte.

Trečias žingsnis – jei situacija kartojasi, reikia nuspręsti: ar verčiau pamiršti skolą kaip dovaną ir išsaugoti draugystę, ar formaliai pareikalauti ir rizikuoti santykiais.

Ko išmokau iš savo klaidos

Dabar, kai kas nors prašo paskolinti, nebeskubu. Galvoju. Klausiu savęs, ar galiu sau leisti šiuos pinigus prarasti. Ir jei skolinu – visada aptariu sąlygas iš anksto.

Ne todėl, kad nepasitikiu žmonėmis. O todėl, kad per daug vertinu santykius, kad juos prarasčiau dėl neaptartų lūkesčių.

Pinigai ateina ir išeina. O tikrus draugus atgauti sunkiau nei bet kokią sumą.