Kiekvieną rudenį ta pati tragedija. Kasu bulves ir randu perpus sugraužtas. Morkos – su tuneliais. Burokėliai – kaip po bombardavimo. Pelės šeimininkavo mano darže, o aš negalėjau nieko padaryti.
Nuodai – nenoriu, nes turiu šunį ir kates. Spąstai – per lėta, kai populiacija jau įsisiautėjusi. Ultragarsiniai atbaidykliai – išmestos pinigai, neveikia.
Kol sutikau agronomą Joną iš rajono žemės ūkio tarnybos. Jis paklausė: „Ar žinai tris taisykles, kurias taiko visi profesionalai?”
Nežinojau. Bet po mėnesio mano daržas atrodė kitaip.
Pirma taisyklė: pašalink viską, kur jos gali slėptis
Jonas pradėjo nuo paprasčiausio dalyko. „Pelės nemėgsta atviros erdvės. Joms reikia slėptuvių – žolės krūvų, senų lentų, netvarkingų kampų.”
Apėjome mano daržą. Prie tvoros – krūva senų šakų. Už šiltnamio – paliktos lentos nuo praėjusių metų statybos. Komposto dėžė be dangčio. Žolė prie pamatų – iki kelių.
„Štai kur jos gyvena”, – parodė Jonas. „Čia lizdai, čia perėjimo koridoriai. Tu augini derlių, o šalia – pelių miestą.”
Per savaitgalį viską išvaliau. Šakas sudeginsiu, lentas sukroviau ant padėklų toliau nuo daržo, žolę nupjoviau iki pat žemės. Komposto dėžę uždengiau tinkleliu, kad pelės negalėtų įlįsti ir maitintis maisto atliekomis.
Antra taisyklė: pastatyk barjerus po žeme
Jonas parodė į bulvių lysvę. „Pelės kasa tunelius. Jos ateina iš apačios, ne iš viršaus. Reikia fizinės kliūties.”
Sprendimas – smulkus metalinis tinklelis, įkastas penkiolika–dvidešimt centimetrų gylyje aplink svarbiausias lysves. Pelės negali perkąsti metalo, todėl tiesiog apeina – bet ten, kur apeiti neįmanoma, pasuka kitur.
„Nebūtina dengti viso daržo”, – paaiškino Jonas. „Užtenka apsaugoti tai, ką labiausiai vertini – bulves, morkas, burokėlius.”
Per dvi dienas įkasau tinklelį aplink tris svarbiausias lysves. Sunkus darbas, bet vienkartinis – tinklelis tarnaus dešimtmečius ir nereikės kasmet kartoti.
Trečia taisyklė: pasodink tai, ko jos nekenčia
Jonas ištraukė iš kišenės mėtų lapelį ir padavė man. „Užuodi? Pelėms tai – siaubas. Jų uoslė šimtą kartų jautresnė nei mūsų.”
Mėtos ir pelynai – natūralūs atbaidikliai. Jų kvapas pelėms signalizuoja pavojų. Jonas patarė pasodinti juos aplink lysves kaip gyvas sienas.
„Šviežios šakelės tiesiai prie daigų irgi veikia”, – pridūrė jis. „Kai nupjauni mėtas – padėk prie bulvių. Kvapas išsilaiko porą savaičių.”
Pasodinau mėtas ir pelynus išilgai visų pagrindinių lysvių. Dabar daržas kvepia kaip arbatinių žolelių laukas.
Kas nutiko po mėnesio
Šį rudenį kasiau bulves su baime – kaip visada. Bet pirmas kibiras – sveikas. Antras – irgi. Trečias – vos viena sugraužta.
Iš viso radau gal penkis pažeistus gumbus – ne penkiasdešimt kaip pernai. Morkos – beveik visos sveikos, tik pora su mažais įkandimais. Burokėliai – be tunelių, dideli ir tvirti.
Jonas buvo teisus. Trys paprastos taisyklės – švarinimas, barjerai, kvapai – veikia geriau nei bet kokie nuodai. Ir svarbiausia – saugu vaikams, gyvūnams ir aplinkai.
Kartais sprendimas yra ne naikinti, o tiesiog padaryti, kad jos išeitų kitur. Dabar kiekvieną pavasarį pradedu nuo šių trijų taisyklių – ir pelės renkasi kaimynų daržus, ne mano.
