Pamatyti tokį vaizdą – lyg kadras iš siaubo filmo: šaka aptraukta tirštu šilkiniu tinklu, o jos viduje – dešimtys juodų, plaukuotų vikšrų. Visa tai primena vaizduotės padiktuotą sceną, bet šis reiškinys visai realus. Tai – eršketinis verpikas (Hyphantria cunea) – invazinis drugys, kurio vikšrai kasmet naikina tūkstančius medžių ir krūmų visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.
Šis vabzdys nėra didelis, bet jo daroma žala – milžiniška. Sodininkai, miškininkai ir gamtos mylėtojai vis dažniau susiduria su šiais šilkiniais „lizdais“, kurie per kelias savaites gali nuniokoti ištisą vaismedžių sodą ar dekoratyvinių medžių alėją.
Kas tie paslaptingi verpikai?
Eršketinis verpikas kilęs iš Šiaurės Amerikos, o Europoje pirmą kartą pastebėtas XX amžiaus viduryje. Kadangi jo lervos gali maitintis daugybe skirtingų medžių lapų, jis greitai prisitaikė prie naujos aplinkos.
Suaugęs vabzdys – baltas, nežymus, naktinis drugys, kurio patys tikriausiai net nepastebėtumėte. Tačiau grėsmė kyla ne iš paties drugio, o iš jo vikšrų, kurie yra aktyvūs pavasarį ir vasaros pradžioje.
Šie vikšrai gyvena kolonijomis – dešimtimis ar net šimtais. Jie suka šilkinius tinklus aplink šakas, kur pasislėpę nuo plėšrūnų, saugiai ėda lapus. Dažniausiai pirmieji jų buvimo požymiai – tai išdžiūvę lapai, juodi išmatų grūdeliai ir šilkinės masės, kurios primena netvarkingus kokonų spiečius.
Kaip atrodo jų pažeidimai?
Verpikų darbas greitai pastebimas. Kolonijos apgaubia vieną ar kelias šakas balkšvu šilkiniu tinklu, kurio viduje gyvena ir minta vikšrai. Jie elgiasi taip:
Graužia lapus nuo krašto į vidų, palikdami tik jų gyslas
Aptraukia visą šaką šilku, kuris veikia kaip apsauginis skydas nuo paukščių ir lietaus
Išskiria išmatas, kurios kaupiasi tinkluose ir gali tapti patogenų pernešėjomis
Pažeisti medžiai netenka didelės dalies lapijos, ypač jei lizdai įsitaiso viršutinėje lajos dalyje.
Šie vabzdžiai dažniausiai puola:
vyšnias
obelis
slyvas
šermukšnius
riešutmedžius
guobas
kai kuriuos dekoratyvinius augalus, pavyzdžiui, baltąsias alyvas ar šilkmedžius
Vienas lizdas gali atrodyti tarsi smulkmena, bet jų daugėjimas per sezoną stipriai silpnina medžius.
Kodėl tai pavojinga?
Lapai – tai medžio „plaučiai“, o jų netekimas reiškia sumažėjusią fotosintezę, silpnesnį augimą ir blogesnį žydėjimą ar vaisių mezgimą kitais metais. Jei medis ar krūmas nukenčia keletą metų iš eilės, šakos gali pradėti džiūti, o pats augalas – žūti.
Be to, verpikai labai produktyvūs: viena patelė gali padėti kelis šimtus kiaušinėlių. Jei šiemet pastebėjote vieną lizdą, kitąmet galite turėti visą koloniją.
Ką daryti, jei pastebite šilkinius lizdus?
Pirmas žingsnis – nepanikuoti, bet reaguoti kuo greičiau. Kuo anksčiau pašalinsite kenkėjus, tuo daugiau augalų išgelbėsite.
Efektyvios priemonės:
Rankinis šalinimas
– Pirmasis ir efektyviausias būdas. Reikia nupjauti pažeistą šaką kartu su visu tinklu ir sunaikinti. Geriausia – sudeginti, o ne mesti į kompostą.Nedeginkite ant medžio
– Nors tai gali atrodyti viliojantis sprendimas, deginimas ant gyvo medžio pažeidžia žievę ir šakų struktūrą, dar labiau pakenkia.Biologinė kontrolė
– Purškimas preparatais su Bacillus thuringiensis bakterijomis – tai natūrali priemonė, efektyviausia prieš jaunas lervas. Ji neveikia drugelių ar brandžių vikšrų, todėl laikas – kritiškai svarbus.Skatinkite paukščių buvimą
– Natūralūs priešai, tokie kaip zylės, varnėnai ar musinukės, minta verpikais. Įrenkite inkilus, išlaikykite natūralią aplinką.Stebėkite nuo ankstyvo pavasario
– Kiaušinėliai dedami vasaros pabaigoje, o vikšrai išsirita pavasarį. Reguliari apžiūra leidžia aptikti ir sunaikinti problemas dar prieš joms įsibėgėjant.
Kaip išvengti ateityje?
Deja, verpikai jau įsitvirtinę Lietuvos ekosistemoje. Tačiau įmanoma sumažinti jų poveikį, jei:
kasmet tikrinsite medžius nuo balandžio iki birželio
dalinsitės informacija su kaimynais ir bendruomenėmis
rinksite ir naikinsite lizdus kuo anksčiau
naudosite tik aplinkai nekenksmingas priemones
Svarbu suprasti, kad vienas žmogus neišnaikins visų verpikų, bet vienas tinkamas veiksmas gali apsaugoti kelis medžius – o gal ir visą sodą.
Išvada
Eršketinis verpikas – dar vienas priminimas, kaip trapus yra žmogaus ir gamtos santykis. Vos vienas nedidelis vabzdys, bet jo vikšrai sugeba sunaikinti medžius, kuriuos puoselėjome metų metus.
Būkite budrūs, stebėkite gamtą ir veikite atsakingai. Ir jei kitą kartą pamatysite šilkiniu tinklu aptrauktą šaką – prisiminkite: tai ne filmas, o gamtos realybė, kurią galime pakeisti savo rankomis.
