Ar kada nors pjovėte žolę po lietaus ir pastebėjote — vietoj lygaus paviršiaus liko nuplėšyti galiukai, rudi dryžiai ir gumulai? Tai ne vejapjovės gedimas ir ne blogi peiliai. Tai drėgna žolė — ir ji niekada neatleidžia klaidų.
Vienas netinkamas pjovimas gali pakeisti vejos išvaizdą kelioms savaitėms. O kartais — visam sezonui. Ir priežastis ne vejapjovėje — o drėgmėje, kuri keičia absoliučiai viską.
Ką drėgmė daro žolei pjovimo metu
Šlapūs žolės stiebai linksta. Jie nesistoja tiesiai po peiliu, o lenkiasi ir slinka. Vejapjovė negali jų švariai pakelti — vietoj pjovimo ji plėšia. Galiukai lieka nelygūs, suplėšyti, ir per kelias dienas parusva.
Nupjauta žolė sulimpa į drėgnus, lipnius gumulus. Jie gula ant vejos kaip sluoksniai ir dusina po savimi esančią žolę. Jei nesurenki — po savaitės ten bus geltonas plotas.
„Aš kartą nupjoviau po ryto rasos — ir veja atrodė kaip po traktorių perėjimo,” — prisipažino vienas kiemo savininkas. — „Nuo to karto laukiu, kol tikrai išdžiūsta.”
O kas po žole? Drėgna žemė lengvai suspaudžiama sunkiais ratukais. Oro kanalai užsidaro. Šaknys pradeda dusti. Augimas lėtėja, silpnose vietose atsiranda piktžolės, o veja tampa netolygi ir dėmėta.
Jei tikrai negali laukti
Kartais lietus nesibaigina dienomis. O žolė jau per ilga. Tada — kelios taisyklės, kurios sumažins žalą.
Peilis turi būti aštrus. Ne „dar pakaks” — o tikrai aštrus. Šlapią žolę atšipę peiliai ne pjauna, o drasko.
Pjovimo aukštis — aukštesnis nei įprastai. Nešalinti daugiau nei trečdalio lapo ilgio. Taip augalas patiria mažiau streso.
„Aš pakeičiau aukštį viena padala aukščiau — ir skirtumas buvo didžiulis,” — pasakojo jis. — „Žolė atrodė geriau, nors buvo šlapia.”
Dirbti lėtai. Vengti prisotintų vietų, kur stovi vanduo. Po kiekvieno pravažiavimo sustoti ir nuvalyti gumulus nuo korpuso apačios — jie kaupiasi labai greitai. Jei nupjauta žolė liko krūvomis — surinkti arba pasklaidyti tolygiai.
Po pjovimo — valymas būtinas
Drėgnos žolės likučiai klijuojasi prie visko — prie peilio, korpuso apačios, ratų, išmetimo latako. Jei neišvalai iškart — sukietėja ir kitą kartą trukdo pjovimui.
Tvirtas šepetys ir plastikinė mentelė — geriausi draugai. Metalinių įrankių nereikia — vienas netikslus judesys gali pažeisti korpusą arba, dar blogiau, pradurti aušinimo sistemą.
Po valymo patikrinti peilį. Jei yra įkirtimų ar matosi atšipę kraštai — galąsti arba keisti. Atšipęs peilis plėšia žolę ir palieka žaizdas, pro kurias patenka ligos.
„Aš galandu peilį kas dvi savaites,” — pridūrė jis. — „Tai penkios minutės darbo, bet veja atrodo visai kitaip.”
Kada iš tiesų galima pjauti
Geriausias laikas — kai žolė sausa ir stovi tiesiai. Ryto rasa — ne. Po pietų, kai saulė nuvalė drėgmę — taip. Po lietaus — palaukti bent kelias valandas, kol viršutinis sluoksnis nusausėja. Paprastas testas — perbraukti ranka per žolę. Jei ranka sausa — galima pjauti. Jei drėgna — dar ne.
Ar verta rizikuoti kelių savaičių nevykusia veja dėl vienos valandos nekantrybės? Beveik niekada. Veja atleidžia daug ką — bet ne šlapią peilį.
