Močiutės virtuvėje ant palangės stovėjo stiklainis, pilnas margų plastikinių segtukų nuo duonos maišelių. Vaikystėje man tai atrodė kaip šiukšlių kolekcija.
„Močiut, kam tu juos renki?” – paklausiau kartą, vartydama tą stiklainį.
„Vaikeli, išmesti visada spėsi. Protingas daiktas pats pasakys, kur jo reikia”, – šyptelėjo ji ir tą pačią akimirką vienu segtuku prisegė pomidoro daigą prie pagaliuko.
Praėjo trisdešimt metų. Segtukus nuo duonos aš išmesdavau automatiškai, net nepažiūrėjusi. Kol vieną vakarą stalčiuje susipainiojo trys vienodi juodi laidai, ir aš prisiminiau tą stiklainį.
Daigams ir gležniems augalams – vietoj raiščių
Jaunas pomidoro ar paprikos daigas linksta į šviesą ir lūžta nuo menkiausio vėjo. Segtukas čia veikia geriau nei virvelė: vienu galu apkabina lazdelę, kitu – stiebą, ir laiko tvirtai, bet nespaudžia.
Virvelė augančiam stiebui storėjant įsirėžia. Segtukas – ne. Plastikas tiesiog prasiskečia. Tas pats tinka kambarinėms gėlėms ir svyrantiems žolynų stiebams, kuriems reikia tik lengvos atramos, o ne tvirto suveržimo.
Laidams, kurie amžinai susipainioja
Čia segtukai atsiskleidžia visu gražumu. Ant kiekvieno flomasteriu užrašote: telefonas, ausinės, fotoaparatas – ir užsegate ant atitinkamo laido. Stalčius, kuriame anksčiau vykdavo laidų imtynės, staiga tampa kartoteka.
Vyras iš pradžių šaipėsi.
„Dabar ir šaukštus etiketuosi?” – paklausė jis, žiūrėdamas į mano sužymėtą stalčių.
Po savaitės pats paprašė segtuko savo pakrovėjui. Paaiškino, kad darbe kolegos nuolat pasiskolina jo laidą ir negrąžina, o dabar ant jo – vardas. Ginčai baigėsi.
Dirbtuvėse ir ūkinėje patalpoje
Garaže segtukas prisukamas vienu varžteliu prie sijos ar lentynos krašto – ir tampa kabliuku lengvam ilgintuvui ar lempos laidui pravesti. Laidai nebekabo po kojomis, niekas už jų neužkliūva.
Dar jie puikiai žymi maišelius su varžtais, sėklomis ar smulkiomis detalėmis. Užsegei, užrašei – ir po pusmečio žinai, kas viduje, be jokio atplėšinėjimo. Virtuvėje tas pats segtukas sandariai užspaudžia pradarytą šaldiklio maišelį ar pusiau suvartotą prieskonių pakelį.
Kodėl verta jų neišmesti
Suskaičiavau: per metus mūsų šeima nuperka apie šimtą kepalų duonos. Šimtas segtukų. Nemokamai. Tuo metu parduotuvėje pakelis laidų raištelių kainuoja porą eurų, augalų segtukai sodo centre – dar daugiau. Smulkmena, bet per metus tokių smulkmenų susidaro visai apčiuopiama suma.
Dabar prie duoninės stovi mažas indelis, visai kaip močiutės. Vaikai jau žino: segtukas ne šiukšlė, o įrankis. Dukra neseniai prisegė savo piešinį prie virvutės ir išdidžiai pranešė:
„Mama, aš kaip prosenelė!”
Stiklainis ant palangės, pasirodo, buvo ne šiukšlių kolekcija, o maža namų išminties pamoka: daiktas nekainuoja nieko, o darbų atlieka už kelis pirktus. Kiek tokių daiktų jūs šiandien išmetėte net nesusimąstę – ir kiek problemų jie dar galėjo išspręsti?





