Draugė Aušra serga diabetu jau dvylika metų. Cukrų atsisakė seniai, bet ilgai ieškojo alternatyvos, kuri nesukeltų gliukozės šuolių ir nebūtų su tuo karčiu poskoniu, kurį turi dauguma saldiklių.
Prieš metus ji grįžo iš kelionės po Aziją su mažu indeliu miltelių.
„Pabandyk,” – pasakė, berdama šiek tiek į mano kavą. „Ir atspėk, kas tai.”
Paragavau. Saldu, bet ne tas dirbtinis saldumas. Natūralu, švelnu. Jokio poškonėlio.
„Vienuolio vaisius,” – pasakė ji. „Kinijoje jį naudoja aštuonis šimtus metų.”
Kas yra tas vienuolio vaisius
Mažas, apvalus, panašus į melioną – tik keturių aštuonių centimetrų dydžio. Botanikai jį vadina Siraitia grosvenorii, o kinai – luo han guo.
Aušra papasakojo istoriją. Prieš aštuonis šimtmečius budistų vienuoliai Pietų Kinijoje pradėjo auginti šį vaisių. Jie pastebėjo, kad jis nepaprastai saldus, bet žmonės, kurie jį vartoja, neserga tomis ligomis, kurios kankina cukraus mėgėjus.
Todėl jį ir pavadino „ilgaamžiškumo vaisiumi”.
Šiandien mokslininkai žino kodėl – vaisiuje yra mogrozidai. Tai junginiai, kurie suteikia saldumą, bet organizmas jų nepaverčia energija. Todėl kalorijų – nulis.
Kodėl saldus, bet nekelia cukraus
Paklausiau Aušros endokrinologo, kaip tai veikia. Ji paaiškino paprastai:
„Įprastas cukrus – gliukozė, fruktozė – absorbuojasi viršutinėje virškinimo trakto dalyje ir iškart pakelia cukrų kraujyje. Mogrozidai to nedaro. Jie praeina pro virškinimo sistemą beveik nepakitę.”
Storoji žarna juos fermentuoja, bet gliukozės šuolių tai nesukelia. Glikeminis indeksas – nulis.
„Man tai reiškia, kad galiu išgerti saldžią kavą ir nesijaudinti dėl insulino,” – pasakė Aušra. „Pirmą kartą per dvylika metų.”
Kodėl apie jį negirdėjome anksčiau
Jei toks puikus – kodėl ne kiekvienoje parduotuvėje?
Aušra paaiškino: vienuolio vaisius auga tik tam tikrose Kinijos vietovėse. Jis greitai genda, todėl šviežias jo negausi. Eksportuojamas tik džiovintas arba kaip ekstraktas.
Be to, ilgą laiką Vakarai turėjo savo saldiklius – aspartamą, sachariną, steviją. Vienuolio vaisius tiesiog neprasibrovė pro rinkodaros barjerus.
Bet dabar situacija keičiasi. Vis daugiau žmonių ieško natūralių alternatyvų, ir šis senovinis kinų saldiklis pagaliau sulaukia dėmesio.
Kaip atskirti tikrą nuo suklastoto
Aušra perspėjo – ne visi produktai vienodi.
„Kai kurie gamintojai praskiedžia ekstraktą maltodekstrinu arba dekstroze. Tai iš esmės cukrus. Visa nauda dingsta.”
Jos patarimas: skaityti etiketes. Ieškoti žodžio „mogrozidai” – tai veiklioji medžiaga. Jei pirmoje vietoje nurodytas maltodekstrinas ar dekstrozė – dėti atgal į lentyną.
Geriausias pasirinkimas – grynas ekstraktas arba mišinys su eritritoliu. Pastarasis irgi nekelia gliukozės ir puikiai dera su vienuolio vaisiumi.
Kaip naudoti virtuvėje
Aušra dabar naudoja vienuolio vaisių visur, kur anksčiau dėjo cukrų.
„Kavai, arbatai – ketvirtis šaukštelio pakanka. Jis labai koncentruotas, todėl reikia mažai.”
Kepiniams – sudėtingiau. Cukrus suteikia ne tik saldumą, bet ir tekstūrą. Todėl Aušra naudoja mišinius su eritritoliu, kurie pagal tūrį artimesni cukrui.
Svarbu: mogrozidai stabilūs kaitinant. Galima kepti, virti, šaldyti – saldumas neišnyksta.
Po metų – jokio grįžimo atgal
Aušra sako, kad per metus su vienuolio vaisiumi jos gliukozės rodikliai stabilizavosi labiau nei bet kada anksčiau.
„Ne vien dėl saldiklio, žinoma. Bet tai viena iš detalių, kuri leido gyventi normaliau.”
Ji dabar perka internetu – Lietuvoje dar sunku rasti. Bet tikisi, kad greitai atsiras ir mūsų parduotuvėse.
O aš, paragavusi tos kavos jos virtuvėje, supratau: kartais geriausi atradimai ateina iš ten, kur mažiausiai tikiesi. Iš vienuolynų kalnuose, iš prieš aštuonis šimtus metų.
