Naršiau internete, kai užkliuvo antraštė apie smegenų tyrimą mirties metu. Pagalvojau – vėl kažkokia pseudomokslinė sensacija.
Bet šį kartą buvo kitaip. Tai buvo tikras mokslinis tyrimas, paskelbtas recenzuojamame žurnale. Ir jo rezultatai – netikėti.
Paskambinau pažįstamam neurologui Andriui. „Ar tai tikra?” – paklausiau.
„Taip,” – atsakė jis. „Ir tai keičia mūsų supratimą apie mirtį.”
2022 metų tyrimas – atsitiktinis atradimas
Andrius papasakojo istoriją: 87 metų pacientei buvo implantuotas EEG įrenginys dėl epilepsijos. Tyrimo metu pacientė patyrė širdies sustojimą ir mirė.
„Bet įrenginys vis dar įrašinėjo,” – pasakė jis. „Ir užfiksavo kažką, ko niekas anksčiau nematė.”
EEG duomenys parodė, kad mirties akimirką smegenų sritys, susijusios su sapnavimu ir atminties atkūrimu, staiga suaktyvėjo. Aktyvumas tęsėsi kelias sekundes po širdies sustojimo.
Smegenys mirties akimirką – ne išsijungia, o suaktyvėja.
Michigan ligoninė pakartojo tyrimą
„Bet tai buvo vienas atvejis,” – pasakiau. „Gal anomalija?”
„Pagalvojom taip pat,” – atsakė Andrius. „Todėl Michigan Medicine ligoninė atliko papildomą tyrimą su keturiais pacientais.”
Rezultatai – tie patys. Visi keturi pacientai, mirę nuo širdies sustojimo, rodė padidėjusį neuronų aktyvumą smegenų srityse, susijusiose su sapnavimu ir sąmoningu apdorojimu.
„Tai nėra atsitiktinumas,” – pabrėžė jis. „Tai kartojasi.”
Kodėl žmonės mato šviesą ir gyvenimo peržiūrą
„Bet ką tai reiškia praktiškai?” – paklausiau. „Ar mirštantis žmogus kažką patiria?”
Andrius pagalvojo ir pasakė: „Negalime to įrodyti tiesiogiai. Bet yra įdomus sutapimas.”
Jis paaiškino, kad žmonės, išgyvenę klinikinę mirtį, dažnai pasakoja apie tuos pačius dalykus: ryškią šviesą, gyvenimo peržiūrą, pojūtį, kad mato save iš šono.
„O dabar matome, kad būtent tos smegenų sritys suaktyvėja,” – tęsė jis. „Regos žievė – gal todėl šviesa. Atminties centrai – gal todėl gyvenimo peržiūra.”
Ko mokslininkai dar negali paaiškinti
„Bet čia yra problema,” – Andrius buvo sąžiningas. „Mes matome smegenų aktyvumą. Bet negalime įrodyti, kad žmogus tuo metu kažką sąmoningai patiria.”
Jis paaiškino, kad tai klasikinė proto ir kūno problema. Elektrodai fiksuoja elektrinį aktyvumą – bet ne mintis, ne vaizdus, ne jausmus.
„Gal tai tik chaotiškas išsijungimas,” – pasakė jis. „O gal – struktūruota patirtis. Kol kas nežinome.”
Mažos imtys, reti atvejai, ribotos technologijos – visa tai neleidžia daryti galutinių išvadų.
Kas bus toliau
„Tai kaip mokslininkai tai išsiaiškins?” – paklausiau.
Andrius papasakojo apie ateities tyrimus: kombinuoti EEG su fMRI ir neurocheminiais matavimais. Interviu su išgyvenusiais iš karto po atgaivinimo. Didesnės pacientų grupės.
„Reikia dešimtmečių,” – prisipažino jis. „Bet mes pirmą kartą turime empirinių duomenų apie tai, kas vyksta smegenyse mirties akimirką.”
Ir tai – jau proveržis.
Mama paklausė, apie ką galvojau
Vakare mama pastebėjo, kad esu susimąsčiusi. „Apie ką galvoji?” – paklausė.
„Apie mirtį,” – atsakiau. „Apie tai, ką žmonės patiria mirties akimirką.”
Ji nustebo: „Ir ką sužinojai?”
„Kad smegenys neišsijungia iš karto,” – pasakiau. „Ir gal… gal kažką patiria.”
Mama pagalvojo ir pasakė: „Tai gal mirtis – ne taip baisu, kaip atrodo?”
Gal ir ne. Bet tiksliai – dar nežinome.
Tas tyrimas, kurį beveik ignoravau
Kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie mirtį – prisimenu tą tyrimą. Ne pseudomokslą, ne ezoteriką – tikrą neuromokslą.
Mes dar daug ko nežinome. Bet pirmą kartą turime duomenų, kad mirties akimirką smegenys – ne tuščios.
Ir tai keičia viską.
