Vaikystėje močiutė visada tikrindavo, kaip atsigulu. Jei kojos būdavo nukreiptos į duris, liepdavo persigulti. „Taip mirusius išneša”, – sakydavo ir nieko daugiau neaiškindavo.

Maniau – senoviniai prietarai, nieko daugiau. Kol pradėjau domėtis miego kokybe ir sužinojau, kad neuromokslas sako tą patį, ką sakė močiutė. Tik kitais žodžiais.

Kodėl smegenys nemėgsta durų už nugaros

Pasirodo, mūsų smegenys duris automatiškai traktuoja kaip galimą grėsmės šaltinį. Tai liko iš laikų, kai pro angą galėjo įeiti plėšrūnas ar priešas. Evoliuciškai – logiška.

Kai miegame kojomis link durų, nugara ir galva nukreiptos į kambarį, o kojos – į įėjimą. Smegenys tai interpretuoja kaip pažeidžiamą padėtį: esame „nugarą atsukę” potencialiam pavojui.

Rezultatas? Limbinė sistema – smegenų dalis, atsakinga už pavojaus vertinimą – lieka budri net miegant. Miegas tampa lengvesnis, dažnesnės mikro-prabudimai, atstatomieji ciklai fragmentuojasi.

Ryte atsikeliate „išsimiegoję”, bet nejaukiai. Lyg kažkas būtų ne taip.

Šimtmetis liaudies išminties

Prietaras nemiegoti kojomis link durų egzistuoja bent šimtmetį – o tikriausiai dar ilgiau. Jo šaknys labai konkrečios: mirusiuosius visada išnešdavo kojomis pirmyn pro duris.

Ši asociacija buvo tokia stipri, kad tapo tabu. Jei guli taip, kaip išneša mirusiuosius – kvieti mirtį. Taip aiškino senoliai, taip perdavė iš kartos į kartą.

Socialinis perdavimas veikė: šeimos istorijos, kultūrinės normos, religiniai mokymai įtvirtino taisyklę. Kas prasidėjo kaip laidojimo praktika, virto kasdiene atsargumo priemone.

Ir štai kas įdomu – šiuolaikinis mokslas rodo, kad už prietaro slypi reali fiziologinė reakcija. Močiutės nežinojo apie limbinius žiedus ir mikro-prabudimus, bet jautė, kad kažkas ne taip.

Fengšui: energija, kuri „nuteka”

Kinų fengšui filosofija siūlo kitą paaiškinimą, bet išvada ta pati.

Pagal šią tradiciją, durys yra pagrindinis qi – gyvybinės energijos – kanalas. Energija teka per duris į kambarį ir iš jo. Jei miegate kojomis link durų, jūsų qi tiesiog „išteka” pro jas.

Praktikai teigia: veidas į duris suteikia kontrolę ir išsaugo energiją. Kojos link durų – išsklaido gyvybinę jėgą. Ryte jaučiatės išsekę, nors miegojote pakankamai.

Ar tikite energijos srautais, ar ne – fengšui siūlo praktišką sprendimą: perstatykite lovą taip, kad matytumėte duris, bet jos nebūtų tiesiai prie kojų linijos.

Ką daryti, jei negalite perstatyti lovos

Ne visi turime prabangą rinktis, kaip išdėstyti baldus. Kartais kambarys mažas, kartais lova – vienintelėje įmanomoje vietoje.

Fengšui ir psichologai siūlo paprastus sprendimus:

Sukurkite vaizdinį barjerą – tamsios užuolaidos arba sulankstomas širmas tarp lovos ir durų pertraukia tiesioginį regėjimo ryšį. Smegenys „nemato” durų – ir nustoja būti budrios.

Pastatykite kliūtį – naktinis staliukas, aukštas augalas ar kėdė tarp lovos galo ir durų sukuria simbolinę pertvarą. Pakanka net nedidelio objekto.

Pasukite lovą kampu – jei negalite visiškai perstatyti, net nedidelis pasukimas gali pakeisti kojų liniją taip, kad ji nebūtų nukreipta tiesiai į duris.

Šios priemonės gali atrodyti simbolinės, bet jos veikia per tą patį mechanizmą: sumažina pasąmoninį budrumą ir leidžia smegenims atsipalaiduoti.

Miegas, kurio nusipelnėte

Grįžkime prie esmės: ar tikrai svarbu, kaip gulite?

Mokslas sako – taip. Ne dėl prietarų, o dėl to, kaip veikia jūsų smegenys. Jos nuolat vertina aplinką, net kai miegate. Ir jei aplinka jaučiama kaip nesaugi – miegas nukenčia.

Močiutė to nežinojo moksline prasme. Bet ji žinojo tai, ką žmonės žinojo šimtmečiais: kai kurios pozicijos miegui geresnės nei kitos.

Kitą kartą, kai atsigulsite, pažiūrėkite, kur nukreiptos jūsų kojos. Jei tiesiai į duris – gal verta pabandyti kitaip. Blogiausiu atveju – niekas nepasikeis. Geriausiu – pagaliau išsimiegos taip, kaip seniai norėjote.

Močiutė būtų patenkinta.