Biologijos mokytoja trečioje klasėje pasakė sakinį, kurio nepamiršau dvidešimt metų: „Augalai nėra bejėgiai. Kai kurie iš jų – tikri žudikai.”
Tada pagalvojau, kad perdeda. Augalas juk tiesiog stovi ir auga. Kur čia grobuonis?
Praėjus dviem dešimtmečiams stovėjau Kew botanikos sode Londone ir žiūrėjau, kaip ąsotėnis lėtai virškina salamandrą. Mokytoja buvo teisi.
Kai žemė neduoda valgyti
Pasirodo, viskas prasideda nuo bado. Ne augalo bado – dirvožemio.
Pelkėse, kur trūksta azoto ir fosforo, augalai susiduria su problema: fotosintezė duoda energijos, bet ne visų būtinų medžiagų. Šaknys bando siurbti, bet dirvoje tiesiog nėra ko imti.
Maždaug 800 augalų rūšių rado kitą išeitį. Vietoj to, kad lauktų maistinių medžiagų iš žemės – pradėjo jas medžioti.
„Fosforo stygius buvo pagrindinis katalizatorius,” aiškino botanikos sodo gidė. „Kai dirvožemis nebemaitina – augalas tampa grobuonimi.”
Keturi būdai pagauti auką
Stebėjausi, kiek skirtingų gaudymo mechanizmų išvystė šie augalai.
Duobės spąstai – ąsotėnių lapai su slidžiomis sienelėmis. Vabzdys įkrenta ir nebegali išlipti. Lėtai skęsta virškinimo skystyje.
Lipnūs paviršiai – sausalakiai išskiria lipnią medžiagą, kuri atrodo kaip ryto rasa. Musė nutupia, paliečia – ir nebegali pakilti.
Vakuuminis siurbimas – vandeninės pūsliažolės sukuria neigiamą slėgį. Kai maža žuvelė ar lerva priplaukia per arti – įsiurbiama per milisekundes.
Spragtelėjantys žandikauliai – Veneros musėgaudė. Vabzdys paliečia jautrius plaukelius – lapas užsisklendžia greičiau nei akies mirksnis.
Ką iš tiesų valgo šie augalai
„Dauguma žmonių galvoja – na, musės,” pasakojo gidė. „Bet tikrovė įdomesnė.”
Ąsotėniai virškina ne tik vabzdžius. Didesnės rūšys pagauna salamandras, varles, kartais net mažus graužikus. Vandeninės pūsliažolės siurbia žuvų lervas ir mažus vėžiagyvius.
Veneros musėgaudė mėgsta skruzdėles, vabalus ir vorus. Sausalakiai – viską, kas skraido ir nutūpia.
Po pagavimo augalas išskiria fermentus – panašius į tuos, kurie veikia mūsų skrandyje. Per kelias dienas ar savaites grobis suvirškinama, o augalas įsisavina būtent tas medžiagas, kurių negauna iš dirvos.
Vienas lankytojas paklausė, ar augalui skauda, kai jis virškina gyvą būtybę. Gidė nusišypsojo: „Augalai neturi nervų sistemos. Jiems tai tiesiog maitinimasis. Kaip mums suvalgyti obuolį.”
Ne tik augalai tapo grobuonimis
Dar labiau nustebau sužinojusi, kad panašų triuką išmoko ir grybai.
Apie 200 grybų rūšių medžioja gyvus organizmus. Paprasti ausrieučiai – tie patys, kuriuos renkame miške – aktyviai gaudyti nematodus. Išskiria fermentus, paralyžiuoja kirmėlę ir ją suvirškina.
„Kai aplinka neduoda pakankamai maisto – organizmai randa kitų būdų,” paaiškino gidė. „Nesvarbu, ar tai augalas, ar grybas. Evoliucija visada randa išeitį.”
Kodėl tai svarbu suprasti
Grįžusi namo kitaip pažiūrėjau į kambarinę sausalakį, kurią buvau nusipirkusi prieš metus. Ji stovi ant palangės, jos lipnūs lašeliai žiba saulėje.
Kartais ant jos nutupia uodas ar maža muselė. Anksčiau galvojau – vargšė, įstrigo. Dabar suprantu – tai ne atsitiktinumas. Tai medžioklė.
Kai kitą kartą pamatysite mėsėdį augalą – prisiminkite, kad žiūrite į grobuonį. Žalią, tylų, kantrų. Tokį, kuris išmoko medžioti, nes žemė jo nemaitino.
Kartais gamta primena: išlikimas priklauso ne nuo jėgos, o nuo gebėjimo prisitaikyti. Net jei esi augalas.
