Medžių kamienų balinimas rudenį yra praktinė priemonė, padedanti sumažinti žiemą patiriamus žievės pažeidimus ir pagerinti pavasarį išgyvenamumą. Ši praktika, dažnai apimanti praskiesto balto latekso arba komercinės medžio dažų naudojimą, siekia atspindėti saulės spindulius ir sušvelninti temperatūros svyravimus, kurie sukelia įtrūkimus ir kambio pažeidimus. Siekiant nustatyti, kada balinimas yra naudingas ir kaip jis dera su kitais rudens priežiūros darbais, nagrinėjami įrodymai, rizika ir tinkami metodai, paliekant praktinius klausimus apie laiką ir pasiruošimą.
Kodėl lapuočiai medžiai meta lapus, kai dienos trumpėja
Daugelis lapuočių medžių pradeda mesti lapus, kai dienos trukmė sutrumpėja žemiau rūšiai būdingo kritinio fotoperiodo – dažniausiai apie 10–12 valandų – nes jie naudoja sukauptą dienos šviesą kaip patikimą signalą pereiti į ramybės būseną.
Mokslininkai pastebi, kad trumpesnės dienos sukelia hormoninius pokyčius – mažėja auksino, didėja etileno ir abscisinės rūgšties kiekis – kurie skatina atsiskyrimo sluoksnio susidarymą lapų pagrinde, leidžiantį lengvai atsiskirti.
Šis užprogramuotas atsakas sumažina vandens nuostolius ir riboja šalčio, sniego ir vėjo daromą žalą, kai dirvožemio vanduo tampa nepasiekiamas.
Genetinį laiką moduliuoja vietos temperatūra, sausra ir kenkėjų spaudimas, todėl populiacijos prisitaiko prie aplinkos sąlygų, kad maksimaliai padidintų išlikimo tikimybę ir prisidėtų prie ekosistemos išsaugojimo.
Kaip medžiai atgauna ir kaupia maistines medžiagas žiemai
Rudenį, kai dienos trumpėja, lapuočiai medžiai aktyviai susigrąžina iš lapų judriąsias maistines medžiagas – per floemą į stiebus, šaknis ir kaupiamuosius audinius transportuoja cukrų, azotą ir fosforą, kad palankioje senėjimo aplinkoje būtų galima išsaugoti iki 70–90 % šių išteklių.
Tyrimai rodo, kad chlorofilo skilimas atskleidžia karotinoidus ir antocianinus, o maistinių medžiagų įsisavinimas tęsiasi.
Cukrūs yra konvertuojami į krakmolą ir sudėtingus angliavandenius ir kaupiamasi ksilemos spinduliuose, kambiumo sluoksnyje ir šaknyse, kad pavasarį būtų galima juos vėl panaudoti.
Azotas įeina į baltymų ir amino rūgščių sudėtį; fosforas kaupiasi vakuolėse ir floemo parenchimoje.
Atkūrimo efektyvumas skiriasi priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, jis mažėja, kai šaltis ar sausra sutrikdo senėjimą.
Fiziologiniai pokyčiai, padedantys medžiams išgyventi šalčius
Ruošdamiesi šalčiams, lapuočių medžiai vykdo suderintus fiziologinius pokyčius, kurie apsaugo audinius ir išsaugo atsargas pavasario augimui. Jie perkelia iki 90 % cukrų ir azoto junginių iš lapų į stiebus ir šaknis, kuriuos kaupia kaip krakmolą ir baltymus.
Chlorofilas aktyviai skaidosi, atskleidžiant karotinoidus ir antocianinus, tuo pačiu leidžiant maistinėms medžiagoms vėl įsisavinti ir mažinant fotopoveikį. Lapų pagrinduose susidaro atsiskyrimo sluoksnis, užsandarinantis indus, kad būtų apribotas vandens praradimas ir patogenų patekimas prieš atsiskyrimą. Aklimatizacija prie šalčio kaupiasi tirpūs cukrūs ir suderinami tirpalai, kurie sumažina užšalimo temperatūrą ir stabilizuoja membranas. Mediniai audiniai patenka į gilų ramybės būseną su sumažėjusiu metabolizmu ir pakitusiais membranų lipidais.
Veiksniai, kurie pavasarį pažadina medžius ir skatina naują augimą
Pavasario ženklai pažadina snaudžiančius medžius, suderintai reaguodami į ilgėjančias dienas ir kylantį temperatūrą, kurie kartu keičia hormonų pusiausvyrą, mobilizuoja sukauptas atsargas ir atnaujina ląstelių dalijimąsi pumpuruose.
Tyrėjai pažymi, kad fotoperiodinės ribos – dažnai nedidelis kasdienis padidėjimas – koordinuoja laiką, o sukauptas žiemos šaltis tenkina konkrečioms rūšims būdingus reikalavimus, kol šiluma leidžia augti.
Dirvožemio ir oro atšilimas sumažina abscisinę rūgštį ir padidina auksiną bei giberelinas, atnaujinant mitozę ir ląstelių augimą.
Pumpurai priklauso nuo žiemą sukauptų angliavandenių ir azoto, kad galėtų išaugti pirmieji ūgliai, kol lapai pradės fotosintezuoti.
Stebėjimai rodo, kad vėlyvos šalnos, sausra ar netikri atšilimo periodai gali pažeisti pumpurus arba sutrikdyti hormonų signalus, dėl to pumpurai pražysta nevienodai arba vėluoja, o tai turi įtakos sezoniniam atsigavimui.
Praktinės rudens užduotys, skirtos medžių apsaugai ir paruošimui ateinančiam metui
Išnagrinėjus biologinius signalus, kurie pavasarį atnaujina augimą, dėmesys nukreipiamas į rudens darbus, kurie stiprina medžių išlikimą ir kitą sezoną.
Patikrinkite atramas ir tvirtinimo elementus; sureguliuokite taip, kad kamienai šiek tiek judėtų, pakeisdami standžius tvirtinimo elementus lanksčiais, kad būtų išvengta trinties.
Apkarpykite rožes ir vėjui atviras šakas maždaug trečdaliu, kad sumažintumėte vėjo sukeliamą kratymą ir lūžius.
Jei augalas yra be šaknų, šaknis mirkykite keletą valandų, iškaskite duobę, kuri būtų tokio paties gylio kaip šaknis, bet du ar tris kartus platesnė (2–3 kartus platesnė), išskleiskite šaknis, užpildykite duobę ir sutankinkite žemę, kad neliktų oro kišenėlių.
Padenkite 5–10 cm lapų mulčiu arba gerai supuvusiu kompostu, mulčią laikydami atokiau nuo kamienų.
Surinkite, susmulkinkite ir saugokite lapus, kad vėliau galėtumėte juos naudoti kaip mulčią ar kompostą.
