Kiekvieną žiemą ta pati rutina: karšta arbata, šaukštas medaus, geriu ir džiaugiuosi, kad stiprinu imunitetą.
Praėjusį rudenį buvau turguje prie bitininko Jono stendo. Pirkau savo įprastą stiklainį, kai jis paklausė: „O kaip jūs jį vartojate?”
„Dedu į arbatą,” sakau. „Karšta arbata su medumi – geriausia nuo peršalimo.”
Jonas sustojo. Pažvelgė į mane keistai ir pasakė: „Tai kam jūs jį perkate? Galėtumėte tiesiog cukrų dėti – tas pats efektas.”
Nesupratau. „Kaip tai – tas pats?”
„Kai medų pilate į karštą vandenį, viskas vertinga jame miršta. Lieka tik saldumas. Jokių fermentų, jokių antibakterinių savybių. Tik cukrus.”
Stovėjau ir negalėjau patikėti. Dvidešimt metų pirkau brangų, gerą medų – ir pats jį naikinau kiekvieną kartą.
Kas nutinka medui karštyje
Bitininkas Jonas man paaiškino chemiją:
Medus – ne tik cukrus. Jame yra:
- Fermentai (diastazė, invertazė) – padeda virškinimui
- Antibakteriniai junginiai – naikina bakterijas
- Antioksidantai – saugo ląsteles
- Vitaminai ir mineralai – nors nedaug, bet yra
Šie junginiai yra trapūs. Jie pradeda irti jau nuo 40°C temperatūros.
Karšta arbata – maždaug 80–90°C.
Tai reiškia: kai pilate medų į ką tik užplikytą arbatą, per kelias sekundes sunaikinate viską, dėl ko medus yra vertingas.
Lieka tik fruktuzė ir gliukozė – paprastas cukrus. Už kurį mokate penkis kartus brangiau nei už baltą cukrų.
Kaip vartoti medų teisingai
Jonas davė tris taisykles:
1. Temperatūra – ne aukštesnė nei 40°C.
Tai reiškia: arbata turi būti tokia, kad galėtumėte patogiai laikyti puodelį rankose. Jei per karšta rankoms – per karšta medui.
2. Laukite, kol arbata atvės.
Užsipilatei arbatos? Palaukite 5–10 minučių. Tada dėkite medų. Arba gerkite arbatą atskirai, o medų – valgykite šaukšteliu.
3. Geriausia – su šiltu, ne karštu.
Šiltas vanduo su medumi ryte, prieš pusryčius – senas receptas, kuris tikrai veikia. Temperatūra – kūno temperatūra ar šiek tiek šiltesnė.
„Bet močiutė visada dėjo į karštą…”
Taip, ir mano. Ir aš.
Problema ta, kad tai tradicija, ne mokslas. Mūsų proseneliai nežinojo apie fermentus ir jų jautrumą temperatūrai.
Jie tiesiog žinojo, kad medus – geras. Ir kad karšti gėrimai – geri peršalus. Tai sujungė. Bet tai nereiškia, kad taip optimalu.
Ar karšta arbata su medumi blogai? Ne – ji vis tiek gardesnė nei be medaus. Bet jei norite naudos, o ne tik skonio – reikia keisti įprotį.
Mano nauja rutina
Štai ką dabar darau:
Ryte: stiklinė šilto vandens + šaukštas medaus. Prieš pusryčius. Temperatūra – tokia, kad galėčiau gerti iš karto.
Vakare: arbata. Laukiu 10 minučių. Tada dedu medų ARBA geriu arbatą, o medų valgau atskirai.
Kai peršalęs: tas pats – tik dažniau. Šiltas vanduo su medumi kas kelias valandas.
Skirtumas? Jaučiu. Ar tai placebo? Gal iš dalies. Bet žinau, kad bent jau nebenaikinu to, už ką moku.
Vienas pokytis, kuris pakeitė požiūrį
Nuo to pokalbio su bitininku praėjo metai. Dabar, kai matau, kaip kas nors pila medų į kunkuliuojančią arbatą, noriu pasakyti tą patį, ką Jonas pasakė man.
Kartais nepasakau – nenorįu būti „tas žmogus”.
Bet jei jūs skaitote – dabar žinote.
Medus – nuostabus produktas. Bitės dirba visą gyvenimą, kad jį sukurtų. Jo verta nevaistyti pilant į verdantį vandenį.
Leiskite jam veikti. Leiskite jam padėti.
Tiesiog – ne per karštai.
