„Gerk, kol šilta.” Močiutė padavė puodelį keistai atrodančios arbatos. Skysčio spalva – ryškiai oranžinė, beveik kaip morkų sultys. Paklausiau, kas tai. Ji tik nusišypsojo: „Medetkos. Tavo akys pavargusios, matau.”
Tuo metu dirbau prie kompiuterio po dvylika valandų per dieną. Akys paraudusios, nuolat skauda galvą. Gydytojas išrašė lašus, bet jie padėjo tik valandai.
Močiutės arbatą gėriau iš mandagumo. Bet po mėnesio pastebėjau, kad vakare nebeskaudra akių. Po trijų – prie ekrano galėjau sėdėti ilgiau be diskomforto. O kai po metų nuėjau pas oftalmologą, jis paklausė: „Ką darote kitaip? Rodikliai pagerėjo.”
Gėlė, kuri auga po nosimi ir niekas jos nepastebi
Medetkos – tos ryškiai geltonos ar oranžinės gėlės, kurias matome beveik kiekviename darže. Daugelis laiko jas tik dekoracija. Močiutė sakė, kad tai didžiausia klaida.
„Mano mama jas vadino auksinėmis vaistinėmis,” – pasakojo ji. „Skrandis skauda – medetkų arbata. Kepenys tinginiauja – medetkų nuoviras. Akys blėsta – vėl medetkos.”
Pasidomėjau mokslu. Pasirodo, šiuose žiedlapiuose yra luteino – medžiagos, kuri apsaugo akis nuo kataraktos ir geltonosios dėmės degeneracijos. Dar yra priešuždegiminių junginių, kurie padeda virškinimui ir kepenų funkcijai.
„Senoliai žinojo be jokių tyrimų,” – šypsojosi močiutė. „Dabar mokslininkai tik patvirtina tai, ką mes visada darėme.”
Kaip paruošti arbatą akims
Receptas paprastas – močiutė davė jį iš galvos, kaip dainų žodžius.
„Sauja džiovintų žiedlapių į puodelį karšto vandens,” – aiškino ji. „Ne verdančio – karšto. Palieki dešimt minučių, perkoši ir geri.”
Galima maišyti su dilgėlėmis ir žaliąja arbata – tada efektas stipresnis. Močiutė gerdavo tokį mišinį kiekvieną rytą penkiasdešimt metų. Devyniasdešimties sulaukė skaitydama be akinių.
„Svarbu gerti reguliariai,” – perspėjo ji. „Vieną kartą išgersi – nieko nepajusi. Mėnesį gersi – pamatysi skirtumą.”
Kepenims ir skrandžiui – kitas būdas
Kai pasiskundžiau, kad po riebaus maisto sunku, močiutė paruošė kitokį nuovirą.
„Penkis žiedus į puodelį vandens, trumpai pakaiti – ne ilgiau kaip minutę – ir geri prieš valgį,” – mokė ji. „Kepenys pradės dirbti greičiau, skrandis nebesiskundęs.”
Jos sesuo Bronė turėjo kepenų problemų. Gydytojai davė vaistų, bet šalutinis poveikis buvo baisus. Tada Bronė pradėjo gerti medetkų nuovirą kasdien. Po pusės metų tyrimai pagerėjo tiek, kad gydytojas paklausė, ką ji daro.
„Pasakė – gėlytes geriu,” – juokėsi močiutė. „Gydytojas tik palingavo galvą, bet receptų daugiau neberašė.”
Kaip užsiauginti ir išsaugoti visam metui
Medetkos auga beveik bet kur. Močiutė jas sodindavo pavasarį ir rudenį, o šiltesniais mėnesiais jos žydėdavo be perstojo.
„Ryte, kai rasa išgaruoja, skini žiedus,” – aiškino ji. „Tada juose daugiausiai naudos. Džiovini tamsioje vietoje, sudedi į stiklainį – ir visą žiemą turi vaistų.”
Ji niekada nepirkdavo jokių papildų ar vitaminų. Sakė, kad viskas, ko reikia, auga darže. Tiesiog reikia žinoti, kur pažiūrėti.
Dabar pats auginu medetkas balkone. Kiekvieną rytą geriu arbatą ir prisimenu močiutės žodžius: „Gamta davė viską. Mes tik pamiršome, kaip naudotis.”
