Lynas buvo oficialiai paskelbtas Lietuvos tautine žuvimi. Bet paklauskite bet kurio prie ežero — kas antras jos neatpažins. Ne todėl, kad ji reta. Todėl, kad ji per gerai slepiasi.
Žuvis, kuri gyvena visur, bet niekur nesimato
Lynas gyvena beveik kiekviename Lietuvos ežere, tvenkinyje ir senvagėje. Mėgsta šiltą, dumblėtą dugną, apaugusį vandens augalais. Jo kūnas žalsvai rudas, padengtas storu gleivių sluoksniu, todėl net patyręs žvejys kartais susipainioja.
„Pagavau kažką slidaus ir žalio — maniau, kad šamas,” — pasakojo vienas meškeriotojas turguje. — „Pasakė, kad lynas. Pirmą kartą gyvenime mačiau.”
Dieną lynas guli dumble. Beveik nejuda. Aktyvus tampa tik sutemus arba po lietaus — todėl dauguma žvejų jo tiesiog nepagauna. Užauga iki 60–70 centimetrų ir gali sverti iki septynių kilogramų, nors dažniausiai laimikis būna daug kuklesnis — apie pusę kilogramo ar kilogramą.
Ką slepia jo mėsa
Lyno mėsa balta. Tvirta. Švelniai saldi. Žuvies kvapo beveik nėra — ir tai daugelį nustebina, nes iš gleivėtos, dumblėtoje vandenyje gyvenančios žuvies tikimasi ko nors grubesnio.
Šimte gramų lyno mėsos yra apie 18–19 gramų baltymo ir apie 0,7 gramo omega-3 riebalų rūgščių. Tai ne lašiša — bet gėlavandenei žuviai rodiklis solidus. Lynas taip pat turi seleno, kalio ir kalcio. Visa tai naudinga širdžiai, kraujagyslėms ir nervų sistemai — be jokių papildų ar importo.
„Kepiau jį pirmą kartą su čiobreliais ir citrinos sultimis,” — pasakojo virėja Birutė. — „Pagalvojau — kodėl aš visą gyvenimą pirkau upinę menkę, kai šita žuvis buvo čia pat?”
Kodėl ji dingo nuo stalo
Lynas — ne parduotuvių žuvis. Jo nerasite šaldytuve tarp filė pakelių. Priežastis paprasta: jis beveik netiekiamas pramoniškai.
Pagauti lyną reikia kantrybės ir laiko. Jis kimba retai, tik tam tikromis valandomis, dažniausiai vasaros vakarais. Mažos iškrovos, nereguliarūs kiekiai — prekyba jo tiesiog neapsimoka.
O ir gleivės atbaido. Daugelis, pirmą kartą laikydami lyną rankose, pagalvoja — ar čia tikrai galima valgyti? Galima. Ir verta.
Kaip jį paruošti namie
Pirmiausia — nuvalyti gleives. Užpilti karštu vandeniu, nugramdyti žvynus ir nuskalauti. Po to mėsa tampa tokia pat švariai balta kaip bet kurios kitos žuvies.
Paprasčiausias būdas — apvolioti miltuose ir kepti keptuvėje vidutiniame aliejaus kiekyje po tris keturias minutes iš kiekvienos pusės. Filė gaunasi standi, perlamutrinė, su plona plutele.
Orkaitėje — 180 laipsnių su krapais, česnaku ir sviestu. Jei jaučiasi lengvas dumblėtas poskonis — naktį prieš gaminimą pamirkyti piene. Ryte skonis jau visiškai kitoks.
Kitą kartą stovėdami prie ežero, pažiūrėkite į vandenį atidžiau. Ten, po nendrėmis, dumble, guli Lietuvos tautinė žuvis. Greičiausiai ji ten buvo visada — tiesiog niekas jos neieškojo.
