Pirmaisiais savo daržo metais pusę svogūnų derliaus išnešiau tiesiai į komposto krūvą. Supuvo. Ne lauke – sandėliuke, gražiai sudėti į dėžes. Kakleliai suminkštėjo, atsirado pelėsis, o kvapas pasakė viską, ko girdėti nenorėjau.
Senelis, pamatęs tas dėžes, tik palingavo galvą.
„Tu juos palaidojai, o ne padėjai. Svogūnas prieš žiemą turi išdžiūti taip, kad lukštas šiugždėtų”, – pasakė jis, paimdamas vieną minkštą galvutę ir be jokių pastangų perspausdamas ją pirštais.
Kitą derlių džiovinome kartu, jo tvarka. Nuo tada svogūnai pynėse kabo iki pat pavasario – ir nė vieno supuvusio.
Pirmiausia – saulė ir pastogė
Iškasti svogūnai kelioms valandoms paliekami tiesiog ant lysvės, kad saulė nudžiovintų paviršiaus drėgmę ir prilipusias žemes. Tada jie keliauja po stogu: į pastogę, palėpę ar gerai vėdinamą tvartą. Tik ne į polietileno maišus ir ne į uždarą rūsį – šiuo metu svarbiausia yra judantis oras.
Trys etapai po 12 valandų
Čia ir slypi visa esmė. Svogūnai išdėliojami vienu sluoksniu ir džiovinami trimis etapais.
Pirmas etapas – 10–12 valandų viena puse. Antras – kiekviena galvutė apverčiama ir paliekama dar tiek pat. Trečias – paskutinės 12 valandų, per kurias galutinai sutvirtėja kakleliai, o lukštai tampa trapūs ir šnarantys.
Vartymas atrodo smulkmena, bet būtent jis neleidžia drėgmei tūnoti apatinėje pusėje. Senelis tai vadindavo svogūnų vartymu kaip blynų ir juokdavosi:
„Blyno neapvertei – prisvilo. Svogūno neapvertei – supuvo”, – paaiškindavo jis, braukdamas delnu per išdėliotas eiles.
Viena vėsi naktis, kuri viską užbaigia
Po trijų etapų lieka paskutinis žingsnis – viena naktis lauke. Sausa, vėsi naktis suvienodina drėgmę: jei kurios galvutės viduje liko šilumos ar drėgmės sala, ji išryškėja ir išgaruoja, o lukštai susitraukia ir sandariau apgula svogūną.
Sąlygos dvi: jokio lietaus ir jokių šalnų. Geriausia, kai naktis laikosi apie dešimt penkiolika laipsnių šilumos. Ryte svogūnai būna vėsūs, sausi ir tarsi užsirakinę – paruošti pynei.
Pynimas ir laikymas iki pavasario
Pinti reikia tada, kai galvutės jau visiškai sausos, o laiškai dar pakankamai lankstūs. Trys pirmieji svogūnai sukryžiuojami kaip plaukų sruogos, o po kiekvieno perpynimo prie išorinės sruogos pridedama po naują svogūną. Pabaigoje likę laiškai tvirtai susukami ir surišami į kilpą pakabinimui.
„Pynė kaip kasa: laikai arti galvos – laikosi”, – pamokė senelis, kai mano pirmoji pynė išsibarstė dar nepakabinta.
Kabinti reikia vėsioje, sausoje, vėdinamoje vietoje: sandėliuke, pašiūrėje ar ant įstiklintos verandos, kur tamsu ir temperatūra nenukrinta žemiau nulio. Idealu – nuo dviejų iki šešių laipsnių šilumos. Pynės neturi liestis prie sienų ar viena kitos, o kas kelias savaites jas verta peržiūrėti ir suminkštėjusią galvutę iškirpti nedelsiant.
Prieš pinant naudoju paprastą senelio testą: suspaudžiu svogūno kaklelį pirštais. Jei kietas ir sausas, o lukštas šnara kaip popierius – galima pinti. Jei kaklelis nors kiek minkštas – dar 12 valandų džiovinimo. Tas vienas paspaudimas kainuoja sekundę, o išsaugo visą derlių.
