Krienų šaknyse yra alilo izotiocianato – junginio, pasižyminčio antimikrobinėmis savybėmis prieš keletą patogenų. Moksliniai įrodymai patvirtina kai kuriuos tradicinius naudojimo būdus, ypač sergant kvėpavimo takų ir šlapimo takų ligomis. Tyrimai rodo veiksmingumą prieš tam tikras bakterijas, įskaitant E. coli ir S. aureus. Tačiau jo veiksmingumas neprilygsta šiuolaikiniams antibiotikams, o standartizacija tebėra sudėtinga. Šaknis žada būti papildoma, o ne savarankiška gydymo priemonė. Visa krienų gydomojo potencialo istorija atskleidžia niuansuotą tiesą.
Istorinis krienų kaip vaistinės šaknies naudojimas
Nors daugelis šiandien krienus pirmiausia pažįsta kaip aštrų prieskonį, ši galinga šaknis tūkstančius metų daugelyje civilizacijų buvo naudojama gydymo tikslais.
Senovės graikai ją naudojo nugaros skausmams malšinti, o egiptiečių medicininiuose tekstuose minimos jos gydomosios savybės. Viduramžių Europoje krienai buvo skiriami nuo kvėpavimo takų negalavimų, reumato ir kaip diuretikas.
Tradicinė liaudies medicina šaknis naudojo infekcijoms gydyti gerokai anksčiau, nei atsirado antibiotikai. Jos antimikrobiniai junginiai,ypač izotiocianatai, buvo vertinami kosuliui, šlapimo takų infekcijoms ir virškinimo sutrikimams gydyti.
Daugelis kultūrų krienus dėjo į sąnarių uždegimo kompresus ir naudojo juos šaltų galūnių kraujotakai stimuliuoti.
Cheminė sudėtis: Krienų veikliųjų junginių supratimas
Išskirtinį krienų aštrumą lemia sudėtingas cheminis profilis, kuriame dominuoja gliukozinolatai, pažeidus šaknies audinį virstantys biologiškai aktyviais junginiais.
Pagrindinis gliukozinolatas, sinigrinas, susmulkinus ar sutarkavus šaknį fermentiniu būdu, veikiant mirozinazei, virsta alilo izotiocianatu (AITC).
Šis lakusis AITC suteikia krienams būdingą aštrų skonį ir lemia daugelį potencialių gydomųjų savybių.
Kitos sudedamosios dalys yra flavonoidai, fenolinės rūgštys ir askorbo rūgštis (vitaminas C), kurie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.
Tyrimai rodo, kad šie junginiai pasižymi antimikrobiniu, priešuždegiminiu ir galimu priešvėžiniu poveikiu per įvairius biocheminius kelius.
Moksliniai krienų antimikrobinių savybių įrodymai
Išsamiais laboratoriniais tyrimais pagrįstas krienų šaknų ekstraktų antimikrobinis veiksmingumas prieš įvairius ligų sukėlėjus.
Tyrimai rodo, kad alilo izotiocianatas, pagrindinis krienų biologiškai aktyvus junginys, pasižymi reikšmingu slopinamuoju poveikiu gramteigiamoms ir gramneigiamoms bakterijoms, įskaitant E. coli, S. aureus ir L. monocytogenes.
Eksperimentai in vitro atskleidė, kad šie junginiai ardo bakterijų ląstelių membranas ir slopina svarbiausius medžiagų apykaitos fermentus.
Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad juos galima panaudoti kovojant su antibiotikams atspariomis padermėmis. Antimikrobinis poveikis priklauso nuo dozės, o koncentruoti ekstraktai pasižymi platesniu spektru nei vien izoliuoti junginiai.
Šie įrodymai patvirtina tradicinę krienų, kaip natūralios antimikrobinės medžiagos, reputaciją, nors standartizuotas farmacinis panaudojimas reikalauja tolesnių tyrimų.
Krienai ir šiuolaikiniai antibiotikai: Lyginamoji analizė
Antimikrobinės krienų šaknų savybės natūraliai kviečia palyginti su įprastiniais farmaciniais antibiotikais. Tyrimai rodo, kad nors krienuose yra alilo izotiocianato, kuris pasižymi antimikrobiniu poveikiu tam tikriems patogenams, jo stiprumas ir aktyvumo spektras yra gerokai siauresnis nei šiuolaikinių antibiotikų.
Farmaciniai antibiotikai pasižymi standartizuotu dozavimu, kontroliuojamais klinikiniais tyrimais įrodytu veiksmingumu ir tikslingu veikimu prieš konkrečias mikrobines infekcijas.
Tuo tarpu krienų veiksmingumas priklauso nuo jų šviežumo, auginimo sąlygų ir paruošimo metodų. Atrodo, kad jis taikomas tik lengvoms kvėpavimo takų ir šlapimo takų infekcijoms, tuo tarpu įprastiniai antibiotikai gali gydyti sistemines ir sunkias bakterines infekcijas, su kuriomis krienų junginiai negali veiksmingai kovoti.
Kvėpavimo sistemos taikymas: Ar krienai gali išvalyti sinusus ir kovoti su infekcijomis?
Nagrinėjant kvėpavimo takų sveikatą, krienų šaknis yra tradicinė priemonė, pasižyminti žymiu fiziologiniu poveikiu sinusams ir kvėpavimo takų funkcijai. Didelė lakiųjų junginių, ypač alilo izotiocianato, koncentracija sukelia gleivių sekreciją ir skatina užsikimšusių sinusų drenažą.
Tyrimai rodo, kad krienai gali padėti kovoti su viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis dėl dviejų mechanizmų: fizinio gleivių, kuriose yra patogenų, išvalymo ir tiesioginio antimikrobinio poveikio įprastoms kvėpavimo takų bakterijoms.
Klinikiniais tyrimais įrodytas nedidelis veiksmingumas mažinant sinusito simptomus ir peršalimo epizodų trukmę, nors rezultatai kol kas yra preliminarūs.
Nors krienai nėra tokie stiprūs kaip farmaciniai dekongestantai, jie yra natūrali alternatyva, turinti mažesnį šalutinį poveikį.
Šlapimo takų sveikata: Krienų privalumai: kaip ištirti žinomą krienų naudą
Istoriškai krienų šaknis liaudies medicinoje daugiausia naudota šlapimo takų gydymui, o Europos ir Azijos kultūrų tradiciniai gydytojai ją skyrė būtent šlapimo pūslės infekcijoms ir inkstų negalavimams gydyti.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad šis taikymas gali būti pagrįstas. Krienuose yra alilo izotiocianato – junginio, pasižyminčio antimikrobinėmis savybėmis ir galinčio kovoti su šlapimo ligų sukėlėjais, įskaitant E. coli.
Keletas nedidelės apimties tyrimų rodo, kad krienų preparatai, ypač kartu su tokiomis žolelėmis kaip nasturtė, gali sumažinti UTI pasikartojimo dažnį.
Tačiau įrodymai yra preliminarūs. Nors kai kurie gydytojai rekomenduoja krienus kaip papildomą gydymą, klinikinėse rekomendacijose vis dar teikiama pirmenybė įprastiniams antibiotikams patvirtintoms šlapimo takų infekcijoms gydyti.
Paruošimo būdai, kurie maksimaliai padidina terapinį potencialą
Norint maksimaliai išnaudoti krienų šaknų terapinį potencialą, reikia specialių paruošimo metodų, kurie išsaugo jų biologiškai aktyvius junginius. Šviežiai susmulkinus ar sutarkavus išsiskiria alilo izotiocianatas, pagrindinis antibakterinis komponentas, kuris greitai suyra kaitinant ar ilgai veikiant orui.
Kad krienai išliktų veiksmingi, juos reikia apdoroti prieš pat naudojimą ir sumaišyti su actu, kuris stabilizuoja veikliuosius junginius.
Šaltuoju būdu apdoroti krienai turi didžiausią gydomąją vertę, o tyrimai rodo, kad liofilizuotuose preparatuose išlieka iki 98 % biologiškai aktyvių sudedamųjų dalių.
Komercinių preparatų veiksmingumas labai skiriasi; preparatai, pagaminti naudojant šaltąjį presavimą ir pakuotę, sandariai uždarytą azotu, pasižymi geresniu antimikrobiniu veiksmingumu, palyginti su termiškai apdorotais alternatyviais preparatais.
Galimas šalutinis poveikis ir kontraindikacijos, į kurias reikia atsižvelgti
Nepaisant gydomosios naudos, krienų šaknų vartojimas kai kuriems asmenims gali sukelti reikšmingų nepageidaujamų reakcijų.
Asmenys, turintys skydliaukės sutrikimų, turėtų būti atsargūs, nes krienuose yra goitrogenų, kurie gali sutrikdyti skydliaukės funkciją. Nėščios moterys turėtų vengti vaistinių dozių dėl galimo gimdos susitraukimų stimuliavimo.
Asmenys, vartojantys kraują skystinančius vaistus, gali patirti padidėjusią kraujavimo riziką vartodami didelius jų kiekius.
Jautrią virškinimo sistemą, opas ar uždegiminius žarnyno susirgimus turintiems žmonėms dažnai pasireiškia skrandžio dirginimas.
Alerginės reakcijos, nors ir retos, gali pasireikšti odos bėrimu, kvėpavimo sutrikimu ar anafilaksija jautriems asmenims.
Šiuolaikinės mokslinių tyrimų kryptys ir būsimi terapiniai taikymai
Pastaraisiais metais gerokai išsiplėtė šiuolaikiniai moksliniai krienų šaknų tyrimai, o mokslininkai tiria jų biologiškai aktyvius junginius, kad galėtų juos panaudoti ne tik tradicinėms gydymo reikmėms.
Dabar daugiausia dėmesio skiriama izotiocianatams, ypač alilo izotiocianatui, dėl jų antimikrobinių, priešuždegiminių ir galimų priešvėžinių savybių. Moksliniuose tyrimuose nagrinėjamas krienų veiksmingumas prieš antibiotikams atsparias bakterijas ir jų vaidmuo gerinant kvėpavimo takų būklę.
Kuriamos naujos tiekimo sistemos, skirtos lakiųjų junginių biologiniam prieinamumui ir stabilumui didinti. Ateityje jos gali būti naudojamos funkciniuose maisto produktuose, kuriant standartizuotus ekstraktus, skirtus klinikiniam naudojimui, ir tiksliniam gydymui naudojant krienų junginius, skirtus kovai su konkrečiais patogenais ar uždegiminėmis ligomis.
