Vaismedžių auginimas nuo seno buvo perduodamas iš kartos į kartą, tačiau net ir patyrusios sodininkės močiutės kartais negalėdavo paaiškinti, kodėl jų mylimi vaismedžiai vienais metais skęsta žieduose, o kitais vos pražysta. Tai, kas anksčiau atrodė kaip gamtos kaprizas, šiandien jau turi mokslinius paaiškinimus. Pažvelkime giliau į šią įdomią sodininkystės paslaptį.

Periodiškumas – gamtos suprogramuotas ritmas

Daugelis vaismedžių, ypač obelys, kriaušės ir kai kurios slyvų veislės, turi natūralų polinkį į vadinamąjį periodinį derėjimą arba alternaciją. Šis reiškinys reiškia, kad po labai gausaus derliaus metų, sekančiais metais medis „pailsi” – žydi mažiau arba visai nežydi. Senoliai šį reiškinį pastebėjo ir dažnai aiškindavo posakiu „medis pavargo”, tačiau tikroji priežastis yra daug sudėtingesnė.

Mokslininkai nustatė, kad tai susiję su medžio energijos ištekliais ir vidine hormonų pusiausvyra. Gausaus derliaus metais medis išnaudoja didžiąją dalį savo maisto medžiagų atsargų vaisiams užauginti, todėl pritrūksta energijos formuoti žiedinius pumpurus kitų metų derliui.

Hormonų paslaptis, kurios nežinojo net močiutės

Vaismedžių žydėjimą ir derėjimą reguliuoja sudėtinga hormonų sistema, apie kurią anksčiau žmonės tiesiog nežinojo. Vienas svarbiausių hormonų – giberelinas – turi tiesioginę įtaką žiedinių pumpurų formavimui. Štai kodėl modernūs sodininkai kartais purškia medžius specialiomis priemonėmis, mažinančiomis giberelino kiekį.

Vaisiai, ypač jų sėklos, gamina didelius kiekius giberelino, kuris slopina žiedinių pumpurų formavimąsi. Todėl kuo daugiau vaisių ant medžio, tuo mažesnė tikimybė, kad kitais metais jis gausiai žydės. Seniau sodininkai tiesiog stebėdavo šį dėsningumą, bet nežinojo mokslinės priežasties.

Klimato įtaka – ne tik šalčio faktorius

Tradiciškai manyta, kad vaismedžiai nežydi po šaltų žiemų dėl iššalusių pumpurų. Tai iš dalies tiesa, tačiau klimato įtaka yra daug platesnė:

• Šiltų dienų ir šaltų naktų kaita pavasarį – kai kurioms vaismedžių rūšims būtina tam tikra temperatūrų amplitudė, kad būtų inicijuotas žydėjimas. Jei pavasaris per šiltas ir nėra ryškių temperatūros svyravimų tarp dienos ir nakties, kai kurie vaismedžiai gali prasčiau žydėti.
• Šalčio valandų poreikis – daugeliui vaismedžių reikia tam tikro skaičiaus valandų, praleistų žemoje temperatūroje (dažniausiai 0-7°C), kad būtų nutraukta pumpurų ramybės būsena. Seniau sodininkai nežinojo apie šį „šalčio valandų” poreikį ir negalėjo paaiškinti, kodėl šiltesnėse žiemose medžiai prasčiau žydi.
• Netikėti pavasario šalnos – vaismedžiai gali gausiai suformuoti žiedinius pumpurus, tačiau staigios pavasario šalnos gali juos sunaikinti dar prieš atsiskleidžiant, sudarydamos įspūdį, kad medis tais metais „nenorėjo” žydėti.

Maisto medžiagų pusiausvyra – subtilus balansas

Močiutės žinojo, kad vaismedžius reikia tręšti, tačiau ne visada suprato, kaip skirtingos maisto medžiagos veikia žydėjimą:

• Azoto perteklius – per didelis azoto kiekis skatina lapų ir ūglių augimą, bet slopina žiedų formavimąsi. Seniau sodininkai pastebėdavo, kad po gausaus tręšimo mėšlu (kuriame daug azoto) medžiai augo „į lapus”, bet mažiau žydėjo.
• Fosforo ir kalio svarba – šios medžiagos ypač svarbios žiedinių pumpurų formavimui ir žiedų kokybei. Modernūs sodininkai specialiai naudoja trąšas su didesniu fosforo ir kalio kiekiu rudenį, kad paskatintų žiedų formavimąsi.
• Mikroelementų trūkumas – boras, cinkas ir kiti mikroelementai yra būtini normaliam žydėjimui. Jų trūkumas gali smarkiai sumažinti žiedų kiekį, net jei medis atrodo sveikas.

Amžiaus faktorius – jaunystė ir branda

Skirtingo amžiaus vaismedžiai žydi nevienodai:

• Jauni medžiai – daugelis vaismedžių pirmaisiais metais po pasodinimo koncentruojasi į šaknų ir lapijos vystymą, o ne į žydėjimą. Tai natūrali strategija, padedanti medžiui įsitvirtinti prieš pradedant eikvoti energiją vaisiams.
• Brandos laikotarpis – kiekvienai vaismedžių rūšiai būdingas savitas brandos laikotarpis, kada jie pradeda reguliariai ir gausiai žydėti. Pavyzdžiui, obelys dažniausiai pradeda normaliai žydėti 3-5 metais po pasodinimo, o riešutmedžiai gali pradėti žydėti tik po 7-10 metų.
• Senatvė – labai seni vaismedžiai dažnai žydi mažiau dėl sumažėjusio gyvybingumo ir prastesnio maisto medžiagų įsisavinimo.

Genėjimo įtaka – neįtikėtina, bet labai reikšminga

Genėjimas turi didžiulę įtaką vaismedžių žydėjimui, tačiau seniau šis ryšys ne visada buvo teisingai suprantamas:

• Genėjimo laikas – vasarinis genėjimas (vegetacijos metu) ir žieminis genėjimas (ramybės būsenoje) skirtingai veikia žiedų formavimąsi. Vasarinis genėjimas silpnina medį ir gali paskatinti žiedų formavimąsi, o žieminis – stiprina medį, bet gali sumažinti žiedų kiekį.
• Genėjimo intensyvumas – stiprus genėjimas skatina vegetatyvinį augimą ir mažina žydėjimą, o nuosaikus – padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp augimo ir žydėjimo.
• Šakų kampas – horizontalios ar pasvirusios šakos žydi gausiau nei statmenos. Seniau sodininkai intuityviai lenkdavo šakas, pririšdami prie jų svorius, bet ne visada suprato, kodėl tai padeda.

Žiedinius pumpurus naikinantys kenkėjai

Kartais medis gali formuoti pakankamai žiedinių pumpurų, tačiau jie gali būti sunaikinti dar prieš atsiskleidžiant:

• Pumpurų erkės – mikroskopiniai kenkėjai, kurių seniau sodininkai negalėjo pamatyti, gali sunaikinti didelę dalį žiedinių pumpurų.
• Paukščiai – kai kurie paukščiai, ypač zylės, maitinasi žiediniais pumpurais žiemos pabaigoje, kai trūksta kito maisto.
• Grybinės ligos – moniliozė ir kitos ligos gali pažeisti besiformuojančius žiedinius pumpurus dar prieš jiems atsiskleidžiant.

Kaip priversti vaismedžius žydėti kasmet?

Modernūs sodininkai, remdamiesi moksliniais tyrimais, jau gali efektyviai reguliuoti vaismedžių žydėjimą:

1. Vaisių retinimas – pašalinant dalį užsimezgusių vaisių (ypač obelų ir kriaušių) galima sumažinti hormonų, slopinančių žiedų formavimąsi, kiekį ir paskatinti kasmetinį žydėjimą.
2. Žievės įpjovimas – lengvas žievės įpjovimas (vadinamasis „žiedavimas”) laikinai sutrikdo maisto medžiagų judėjimą ir gali paskatinti žiedų formavimąsi. Šis metodas buvo žinomas jau seniai, tačiau jo veikimo principas atrastas neseniai.
3. Šaknų apkarpymas – kontroliuotas šaknų apkarpymas sukelia medžiui stresą, kuris gali paskatinti žiedų formavimąsi kaip išlikimo strategiją.
4. Šakų lenkimas – horizontalus šakų palenkimas (45-60° kampu) mažina vegetatyvinį augimą ir skatina žiedinių pumpurų formavimąsi.
5. Specialios hormoninės priemonės – modernūs sodininkai naudoja specialias medžiagas, kurios blokuoja giberelino veikimą ir skatina žiedų formavimąsi.

Veislių įtaka – svarbus faktorius

Ne visos vaismedžių veislės turi vienodą polinkį į periodinį derėjimą:

• Stipriai alteruojančios veislės – kai kurios tradicinės obelų veislės, pavyzdžiui, ‘Antaniniai’, turi ypač ryškų polinkį derėti kas antrus metus.
• Kasmet derančios veislės – modernios veislės, specialiai išvestos mažinant alternacijos polinkį, gali žydėti ir derėti daug stabiliau.
• Hibridinės veislės – kai kurie nauji hibridai (pvz., koloninės obelys) pasižymi kompaktiškumu ir stabiliu kasmetiniu žydėjimu.

Išvada: kodėl ši paslaptis liko neatskleista taip ilgai?

Vaismedžių žydėjimo periodiškumas – sudėtingas reiškinys, priklausantis nuo daugybės faktorių: genetikos, hormonų, aplinkos sąlygų, priežiūros ypatumų ir medžio amžiaus. Seniau sodininkai pastebėdavo šiuos dėsningumus, tačiau negalėjo jų moksliškai paaiškinti dėl ribotų žinių apie augalų fiziologiją ir hormonų sistemą.

Šiandien, sujungę tradicinę sodininkystės išmintį su moderniomis mokslo žiniomis, galime daug efektyviau valdyti vaismedžių žydėjimą ir užsitikrinti kasmetinį derlių. Tai, kas seniau atrodė kaip neišsprendžiama paslaptis ar gamtos kaprizas, dabar turi aiškius paaiškinimus ir sprendimo būdus.